Povilas Kavaliauskas: mano tikslas yra tapti aukščiausio lygio infekcinių ligų tyrimų specialistu

November 14, 2013
Kategorija: Žiniukai
0 3174 0
Povilas Kavaliauskas: mano tikslas yra tapti aukščiausio lygio infekcinių ligų tyrimų specialistu

Turbūt bene kiekvienam bent kartą vaikystėje  buvo  panašiai pasakyta: „ pažiūrėk į tą vaiką, koks jis šaunus, koks gudrus ir kiek daug dirba – galėtum bent perpus pasistengti tiek, kiek jis…“ Tada galvoje imdavo suktis kelios mintys. Viena iš jų neduodavo ramybės, kad išties esi nevykėlis, nes namų darbai tėra vienintelė „mokslinė veikla“, kurią dar šiaip taip prisiverti atlikti, ir visgi tyliai vildavaisi, kad galų gale kažkaip „išaugsi“ savo tingumą. Tačiau paprasčiau būdavo mąstyti, kad visi tie  „moksliukai“ neturi jokių kitų pomėgių bei draugų ir greičiausiai yra labai nuobodūs žmonės vien dėl savo „tobulumo“. Deja, čia dažniausiai buvo labai stipriai prašaunama pro šalį.

Povilas Kavaliauskas  Vilniaus universitete studijuoja molekulinę biologiją ir jau yra vienas žinomiausių jaunųjų mokslininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.  Ypatingą įvertinimą Povilui pelnė jo mokslinis darbas „Naminių musių vaidmuo platinant atsparias bakterijų padermes“. Skamba taip keistai, jog sunku įsivaizduoti, kaip tada  dar mokykloje besimokiusiam jaunuoliui tokie dalykai galėjo tapti gyvenimo dalimi. Na, jeigu sunku įsivaizduoti, tai tik mūsų pačių problema. Tuo įsitikinau, kai man pačiai pasitaikė proga pakalbėti su šiuo maloniu ir nuoširdžiu vaikinuku, kuris, nepaisant savo pasiekimų mokslo srityje, tikrai neprieštaravo, kad į jį būtų kreipiamasi „Tu“ , išliko subtiliai kuklus ir savo atsakymus visad papuošdavo šmaikščia gaidele.

Iš P. Kavaliausko asmeninio archyvo

Iš P. Kavaliausko asmeninio archyvo

Povilai, apie tavo pasiekimus prirašyta labai daug tiek spaudoje, tiek tavo asmeniniame puslapyje.  Nenoriu varginti tavęs tais pačiais klausimais, tiesiog smalsu, kada ir kaip pirmą kartą susidomėjai tokia moksline veikla?

P: Tai išties labai geras klausimas, į kurį atsakymo nerandu nei aš, nei mano tėvai. Kiek save pamenu, manęs niekada nedomino paprasti žaislai. Man visad patikdavo įvairūs vaistai, skysčiai ir indai. Be galo mėgau juos maišyti ir stebėti, kas iš to išeina. Šiam mano susidomėjimui įtakos neturėjo nei matyti filmai, nei mokytojai, nei knygos. Augdamas ėmiau domėtis chemija ir biologija. Biologijos mikropasauliu. Mano mokytoja, mokslinio darbo konsultantė ir mikrobiologijos dėstytoja Rasa Grigaitė  dažnai juokauja sakydama, jog į mane persikūnijo Pasteras (prancūzų mikrobiologas Lui Pasteur). Kas čia žino, visgi istorijos panašios (juokiasi).

Vienas svarbiausių  tavo mokslinių darbų vadinasi „Naminių musių vaidmuo platinant atsparias bakterijų padermes“.  Kodėl būtent musės patraukė tavo dėmesį? Ar jautei kažkokią simpatiją šiems padarėliams?

P: Kadaise iš vieno mokslininko, dirbančio Londono higienos ir tropinių ligų tyrimų centre , dovanų gavau paruoštą Afrikinės miegligės sukėlėjo – tripanosomos mikroskopinį preparatą. Ši liga Afrikoje plinta per musės Cėcė įkandimus. Vėliau dirbdamas laboratorijoje pamačiau skraidančią musę (paprastai jų ten nebūna) ir susimąsčiau, ką mūsų pakankamai šaltos klimato juostos musės gali pernešti. Taip ir kilo idėja. Surinkau tyrimų komandą, kurią sudarė trys asmenys ir pradėjom darbus.
 O musėms niekuomet nejaučiau nei simpatijos nei antipatijos.

Įsivaizduoju, kad jau besimokydamas mokykloje buvai paskendęs darbuose. Papasakok, kaip atrodydavo tavo eilinė diena?

P: Kadangi gyvenau užmiestyje, mano diena prasidėdavo ganėtinai anksti. Keltis tekdavo šeštą valandą ir vykti į Kauną. Ten iki trečios valandos vykdavo pamokos, o po jų važiuodavau į Kauno klinikų laboratorijas atlikinėti savo darbų. Iš laboratorijos išeidavau septintą valandą vakaro. Tokia buvo mano tradicinė diena. Taip pat tekdavo dalyvauti įvairiose konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, stažuotėse bei renginiuose, todėl dienotvarkė nebūdavo pastovi.

Ar mokykloje  buvai pavyzdingas mokinys?

P: Toli gražu ne. Dėl savo veikos praleisdavau nemažai pamokų ir niekada nepersistengdavau besimokydamas dalykų, kurie man nebuvo įdomūs. Tai atrodė laiko gaišimas, nors viską atsiskaitydavau laiku ir be priekaištų.

Į kokias pamokas keliaudavai su malonumu ir kokių nemėgdavai?

P: Man, kaip visiškai grynakraujui  gamtamoksliui, patikdavo biologijos, chemijos ir fizikos pamokos. Man be galo pasisekė, jog mano mokytojai buvo tikrai geri savo srities specialistai, tikri idėjiniai mokytojai, sugebantys sudominti dėstoma disciplina. Labiausiai nemėgau matematikos. Tiek dėl prastų pagrindų, kuriuos turėjau, tiek… na, ir su mokytoja nebuvome geri bičiuliai.

Kaip į tavo užklasinę veiklą reaguodavo tavo draugai ir kiti bendraamžiai?

P: Visada tik teigiamai. Sulaukdavau ir iki dabar sulaukiu didelio draugų palaikymo. Už tai labai ačiū jiems.

Dabar studijuoji molekulinę biologiją Vilniaus universitete. Ar turi kažkokį aiškų su šia sritimi susijusį tikslą ar savo ateities viziją?

P: Dar prieš pasirinkdamas molekulinės biologijos studijas, aš žinojau, kad molekulinė biologija ir molekuliniai metodai bus mano darbo įrankis, o ne specialybė, iš kurios valgysiu duoną. Na, bent jau taip planuoju. Sritis, kuri domina mane labiausiai ir be kurios tyrimų neįsivaizduoju savo gyvenimo – infekcinės ligos.  Todėl tvirtai galiu pasakyti, jog mano ateities vizija ir tikslas yra tapti pasaulyje pripažintu aukščiausio  lygio infekcinių ligų tyrimų specialistu.

Kaip tavo eilinė diena  atrodo dabar?

P: Lyginant su mokyklos laikais, mano eilinė dienotvarkė tapo dar labiau perpildyta. Dieną pradedu  aštuntą valandą. Tada skubu į paskaitas universitete, po paskaitų vykstu į Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrą, kuriame dirbu metodininku, konsultuoju jaunus ir talentingus moksleivius bei jų mokytojus, prisidedu organizuojant mokslo populiarinimo renginius, tap jų ir ES jaunųjų mokslininkų konkursą.  Po darbų centre vykstu į mikrobiologijos laboratoriją, kurioje tęsiu mokslinius tyrimus. Taip pat einu į įvairius susitikimus, konsultuoju infekcinių ligų tyrimų klausimais, susitinku su kitais interesantais.  Apie dešimtą valandą vakaro grįžtu namo, pasiruošiu kitai dienai, perskaitau įvairius straipsnius, mokslo naujienas, atrašau  laiškus ir tik apie trečią valandą užbaigiu dieną. Tokia tipiška mano darbo diena.

Ar  be studijų ir mokslinių darbų dar lieka laiko tavo laisvalaikiui? Ką mėgsti laisvu metu nuveikti?

P: Gal ir nuskambės keistai, bet lieka. Savaitgaliais stengiuosi nieko neveikti, ilgai miegoti, susitikti su draugais ar tiesiog pasižiūrėti gerą filmą, paskaityti mėgiamą knygą. Atostogų metu, kai turiu daugiau laisvo laiko, mėgstu keliauti po užsienį. Tai proga aplankyti savo draugus ir kolegas užsienyje.

 Ar labai ženkliai pasikeitė tavo gyvenimas po to, kai tapai visuomenei  žinomas?

P: Taip, šiek tiek pasikeitė. Visų pirma mane dažnai užkalbina visiškai nepažįstami žmonės.  Net ir pietaujant ar vakarieniaujant mieste dažnai kas nors vis prieina ir pakalbina. Žinoma, tai yra tikrai malonu. Taip pat į mano viešas paskaitas susirenka gana nemažai žmonių, o tai man didelis įvertinimas.  

Ar jau teko pajusti studentiško gyvenimo privalumus?

P: Tikrai taip. Tai pigus viešasis transportas (šypsosi).

Kaip tave apibūdina draugai?

P: Manau į šį klausimą geriausiai atsakytų būtent mano draugai.  Man pačiam save vertinti yra be galo sunku.

Žinau, kad esi kilęs iš Kazlų Rūdos savivaldybėje esančio nedidelio Jūrės miestelio.  Ar dabar nepavargsti nuo didmiesčio gaudesio ? O gal būtent Vilnių jau vadini tikraisiais namais?

P: Tiesa sakant, aš kilęs iš Kauno.  Kaune aš gimęs ir gana nemažai laiko mes gyvenome Kauno apylinkėse. Tačiau mūsų šeimai norėjosi būti arčiau gamtos ir pabėgti nuo miesto rutinos, gyvenimo korio tipo butuose. Jūrės miestelis tam puiki vieta.
Prie didmiesčio tempo ir gyvenimo jame  aš jau įpratęs. Visgi mokiausi Kaune, daug laiko leisdavau Vilniuje, gana nemažai laiko esu praleidęs didžiuosiuose Europos ir pasaulio miestuose. Vilnius yra miestas, kuris mane nuo pat mažens be galo žavėjo. Visuomet norėjau čia gyventi ir pagaliau gyvenu.

Iš P. Kavaliausko asmeninio archyvo

Iš P. Kavaliausko asmeninio archyvo

Kaip manai, ar visada  siekiant tikslų pakanka tik asmeninio  talento ir pasiryžimo, ar kartais idėjos yra tiesiog neįgyvendinamos be tam tikrų institucijų ir valstybės paramos?

P: Norint greitai pasiekti tikslą, reikia visų šių dalykų. Visų pirma reikia turėti talentą vienam ar kitam darbui, būtina turėti daug pasiryžimo, nes retai kas pasiseka iš pirmo, antro ar trečio karto. Na, žinoma, reikalinga ir parama. Didžių, preciziškų ir naudingų rezultatų greitai nepasieksi naudodamas stiklainius ir vienkartinius indelius. Tam reikia atitinkamų, darbams pritaikytų priemonių.  Nors, vėlgi, didieji žmonijos atradimai buvo padaryti naudojant primityvias priemones. Svarbiausia yra idėja ir pasiryžimas dirbti, aukotis ir atlaikyti kritiką. O idėjos įvykdymas… jis kartais įmanomas ir turint ribotą prieigą prie institucijų ar priemonių.

Ar tavo moksliniame darbe  pasitaikydavo silpnumo akimirkų,  kai pavargus arba kažkam nepavykus, atrodė, kad tuoj  viską mesi ir niekad nebeįžengsi į laboratoriją?

P: Kiekvieną savaitę bent po pora kartų ištinka mažos krizės, tačiau viską mesti niekada nebuvo  minties. Matyt, per daug užsispyręs perfekcionistas esu.  Iki dabar pamenu, kai buvau suruošęs mėnesio darbų metu išskirtus mikrobus siųsti genetiniams tyrimas į Vilnių. Sudėjau juos į aparatą, kuris palaiko šilumą, ir išėjau namo. Prietaisui kažkas nutiko ir jis, užuot palaikęs kūno temperatūrą, viską tiesiogine to žodžio prasme iškepė. Tada tikrai buvo silpnumo ir pykčio akimirka. Noras viską mesti pasitaikius pirmai klaidai neturėtų būti mokslininko bruožas. Mokslas yra be galo įnoringas ir retai kada viskas pavyksta iš pirmo karto. Todėl didžiausias menas yra išmokti su tuo susidoroti ir nesiblaškyti. 

Tavo nuomone, Lietuvoje yra sudaromos pakankamai geros sąlygos jaunųjų mokslininkų saviraiškai ir tobulinimuisi?

P: Dabar tikrai taip. Iš Europos Sąjungos fondų pinigų supirkta profesionali laboratorinė įranga, kuria bet kuris norintis ir motyvuotas moksleivis gali visiškai laisvai pasinaudoti. Nesvarbu, ar jis iš Vilniaus, ar iš Kauno, ar iš Klaipėdos, ar iš mažo kaimelio Molėtų rajone.  Jei tik moksleivis turi idėją arba norą bent prisiliesti arba būti tikrame profesionaliame moksle, dirbti laboratorijoje, jis visuomet laukiamas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre Vilniuje.

Kiek žinau, pats esi ne tik dalyvavęs daugybėje konkursų ir forumų, bet į kai kuriuos net buvai pakviestas kaip komisijos narys. Kaip galėtum dabartiniams Lietuvos moksleiviams argumentuoti, kad savo jėgas įvairiuose konkursuose išbandyti yra tikrai verta?

P: Visų pirma dalyvavimas konkursuose, forumuose ar netgi olimpiadose duoda labai didelę patirtį. Patirtį viešam kalbėjimui, reprezentacijai ir savęs bei savo mokslinių darbų pateikimui. Jei moksleivis planuoja rinktis mokslininko profesiją, iš patirties galiu pasakyti, jog šito tikrai prireiks. Galų gale dalyvaudamas juk nieko neprarandi. Tai tik padeda atrasti save.

Nuoširdžiai, Povilai, ar  esi patenkintas tuo, ką gyvenime veiki?

P: Galiu drąsiai ir tvirtai pasakyti, kad esu visiškai patenkintas. Jei būtų kitaip, tiesiog kažką pakeisčiau. Aš jaučiuosi atradęs save ir savo gyvenimo kelią, kuriuo ėjimas man duoda daug džiaugsmo. O ko daugiau žmogui riekia?

Ar turi kokią didelę svajonę, kurią norėtum įgyvendinti? Galbūt ji visai nesusijusi su mokslu?

P: Sakoma, kad svajonių negalima išsakyti garsiai, jos neišsipildo, todėl savąsias palaikysiu sau (šypsosi).

Ką galėtum palinkėti tokiam jaunuoliui, kuris galvoje turi daugybę idėjų, tačiau stokoja pasitikėjimo savimi arba tiesiog nežino nuo ko pradėti jų įgyvendinimą?

Jei trūksta pasitikėjimo savimi, linkiu jo atrasti, nes tą padaryti anksčiau ar vėliau tikrai reikės. Jei galvoje sukasi begalės idėjų, tačiau trūksta žinių apie jų įgyvendinimo galimybes – susisiek su manimi. Pasistengsiu padėti, pagelbėti bent jau savo srityje.

, , , , , , ,
Simona Vaivilavičiūtė

View my other posts