Hurts – trečią kartą Lietuvoje

Hurts – trečią kartą Lietuvoje

Kai pagalvoji, laikas gyvenime tiesiog lėkte lekia. O galvoji, nes galva tam ir skirta. Skirta mintims, idėjoms, visokioms sąmonėms ir nesąmonėms  - juk įvairiausių užkabarių joje ten turim, taigi galim sau leisti susidėlioti galvoje viską viską, ką tik norim… Apie ką aš čia?… Tiesa, apie laiką, ar ne? Taip… O jis skuba ir nelaukia. Mes irgi skubam, bet visgi prie raudono šviesoforo dar sustojame, palaukiame tos kitos, žalios, šviesos, nes tokios taisyklės, o ir gyvybes branginam; tuo tarpu laikas taisyklių, matyt, neturi jokių, o ir gyvybės jis neturi, jis tiesiog yra. Vis kažkur tiksintis, lekiantis, bėgantis, nepavejamas ir toks nykstantis. 

Tikiuosi, neskamba čia viskas labai depresiškai, nes visai ne depresuoti čia reikia, atvirkščiai – džiaugtis norisi. Noriu pasidžiaugti pralėkusiu laiku, o tiksliau, septyniais savo gyvenimo mėnesiais, kurie taip staigiai ir netikėtai praėjo, atnešdami man taip lauktą įvykį. Koncertą. Hurts koncertą. Jei nežinote, kas tai, turiu jus apšviesti, o kaip gi… 

Tai elektroninės muzikos britų duetas, susikūręs 2009 metais. Vokalo dievukas, savo balsu kerintis ir prikaustantis Theo Hutchcraft, o sintezatoriaus kėdę užėmęs ir visuomet, atrodo, paniręs į mintis, klajojantis po savo pasaulį, bet ne mažiau žavingas – Adam Anderson. Grupė – ne eilinė, unikali. Vaikinai – ramūs, subtiliai stilingi, scenoje išlaikantys susikaupimą ir apčiuopiamą eleganciją. Su juodais kostiumais nesiskiriantys atlikėjai užburia, sukausto dėmesį.

Tai – tikri muzikos genijai, tiesa, linkę į pesimizmą, mat jų dainos apima nevilties, nelaimingos meilės, išsiskyrimo temas. Duetas jau yra išleidęs du albumus (“Happiness” ir “Exile”), pastarojo albumo pasaulinio turo koncertas kaip tik įvyko šį trečiadienį Vilniaus “Siemens” arenoje. O buvo gera. Nepaprastai. Trumpai tariant.

Tai buvo koncertas, kurio laukiau septynis mėnesius. nuveikiau, kur tie mėnesiai dingo, kaip jie taip greitai pralėkė, nuoširdžiai sakau – NEŽINAU… 

Žinau tik tiek, kad stoviu trečioje ar ketvirtoje eilėje nuo scenos, žmonių spūstis – nenormali, kvėpuoti sunku, beveik neįmanoma, bet tau taip gera, tau nesinori būti niekur kitur, kaip tik šioje žmonių spūstyje. Nori klausytis tos muzikos, kuri prieš ketverius metus tave neatšaukiamai pakerėjo; pakerėjo taip, jog tu dar dabar gaudai kvapą, nes negali patikėti, kad tai taip tikra, kad už penkių metrų – JIE. 15 kartų per koncertą pagalvojau: “O taip, gyvenimas – tobulas.” O akys stiklinės, veidas pasipuošęs nuostabos kauke, balsas užkimęs, rankos nepaliauja linguoti ir tiestis tolyn, tarsi imsi ir prisitrauksi tuos žmones artyn… O kad turėtum tokių galių…

Nuostabiausios tikriausiai buvo tos akimirkos, kai Theo ar Adamą staiga pagauni nustebusiais žvilgsniais, plojančiais, besilenkiančiais mums, susirinkusiai publikai. Kai matai, kaip atlikėjas gyvai bendrauja su klausytojais, pereina šiurpai per kūną. Gyvo atlikimo reikia, jis yra būtinas bendravimui. Todėl buvau pamiršusi, ką reiškia koncertai ir tas bendravimas, ačiū jiems už tai.

Nemeluosiu – ašarojau. Dukart. Tiesiog tai buvo tos akimirkos, kai laimės savy turėjau per daug, todėl reikėjo ją paleisti kažkokiu būdu. Šokiu ir dainavimu tai padariau, beliko nubraukti porą ašarų ir pabūti toje sąstingio būsenoje čia ir dabar, ar tikrai čia, ar tikrai dabar? Oho, sunku patikėti, trenkit man kas nors…

Iš asmeninio archyvo

Ir žinot ką? Man pavyko išgyventi tą koncertą!!! Nors buvo akimirkų, kai galvojau, kad tikrai apalpsiu, jei ne nuo jų egzistavimo ir buvimo taip arti, tai nuo oro trūkumo arba dehidratacijos. Bet neapalpau, tiesiog galva sukosi nuo visų įvykių, kurie netikėtai užklupo mane po tų septynių velnio mėnesių.

Visas koncertas buvo viena didelė šventė, vienas didelis įvykis su gražiais žmonėmis ir jų šypsenomis; su riksmais ir plojimais; su gera muzika ir su nuostabiom emocijom. Tai buvo priminimas, kaip reikia linksmintis, visiškai atsiduoti muzikai ir apie nieką negalvoti – tik klausyti.

Ar tai buvo geriausias vakaras mano gyvenime? Taip.

Ar kartočiau viską nuo pradžios iki galo? Taip.

Ar pagavau baltą rožę? Ne, bet man tai nerūpi, juk gavau daug daugiau nei balta rožė galėtų duoti.

Ar laukiu ketvirto jų pasirodymo Lietuvoje? Žinoma!

Ar bus ketvirtas kartas? Aišku! Juk negaliu dar kartą pralaimėti lažybų dėl jų kaltės, ar ne?…

Ar man dabar lengva pokoncertinė depresija? Taip, manau, taip. Bet tikiuosi greitai iš jos išlipti, nes kaip sakiau – gyvenimas – tobulas. Kai tokių akimirkų jame yra, tai kitaip galvoti tiesiog negaliu.

Cheers.

, , , ,
Kamila Jurgutytė

View my other posts