Myliu. (Ne)noriu. (Ne)galiu.

February 24, 2014
Kategorija: Patarimai moterims | Moteris
0 1945 1
Myliu. (Ne)noriu. (Ne)galiu.

Platoniška meilė, tai – dvasinė meilė, stiprus emocinis ryšys be intymaus fizinio kontakto. Nesiveliant į visas galimas, būtinas ir neišvengiamas tokios meilės variacijas statykime po rampos šviesa vyrą ir moterį. Tradiciškai – Ievą ir Adomą, kurie sukurti vienas kitam, jau seniai pilnamečiai, bet dar pačiame žydėjime, nors ir nebe pirmą pavasarį.

Klasikinis tyros, romantiškos meilės idealas: drąsus, dėl meilės beprotiškus žygdarbius darantis, riteris Adomas švytinčiais šarvais, ir visais atžvilgiais tobula ledi Ieva, kurią jis taip dievina, jog net nedrįsta prisiliesti. Ilgi, lėti pasivaikščiojimai, mandagūs atsisveikinimai stoviniuojant prie durų, netyčiniai, elektra kūnus krečiantys, prisilietimai, reikšmingi žvilgsniai ir dar daug visko, kas turėtų įkaitinti kraują, bei priversti širdį plakti karščiau. Gražu? Kantrybė – dorybė…

Perkeliant į šias dienas, tai tokia riteriška meilė panašiau į rimtą apšilimą ar tiesiog laukimą, kada Ji žengs pirmą žingsnį. Ilgi pokalbiai telefonu, amžinos meilės pažadai, subtilūs siurprizai, domėjimasis vienas kito interesais, dalinimasis slapčiausiomis mintimis ir t.t. Gražu velniškai, bet taiiip įtartina…

Kiek arčiau šių dienų – pasaulinio karo metai (ne, ne kaip iš „Dear John“, daug, daug purviniau…), kada jausmai sutirštėję, bet nėra sunku suprasti, ką jaučia kareivis rašydamas laišką gal tik kartą kitą kaimo šokiuose sutiktai merginai ir su meile žiūrėdamas į jos dovanotą nuotrauką, kai atminty žaidžia jos rankų švelnumas, sveikas skruostų raudonis, plaukų švelnumas ir liemens grakštumas. Kai tas trapus angelas šokantis sieloje tampa didžiausia priežastimi išgyventi: „…kai priglaudžia mano galvą žemė, įsivaizduoju, kaip meiliai Tu mano kaktą glostytum ir ramiai užmiegu“. Žemiškai netobula įsimylėtoji tampa ko ne šventa, kai jis ją iškelia ant pavojingai aukšto pjede stalo. Ir jei kareivis išgyvena, o mergelė kantriai išlaukia, tai jam grįžus namo, ji atsiima kiekvieną uždelsto dėmesio minutę, o po 9 mėnesių padaro jį tėčiu ir pasaka baigiasi. Arba ne.

Dabar nebe į karą vyrai ir moterys išvažiuoja, o į užsienį ir, pasitelkę „Skype“, „Facebook“ ar dar ką nors jau nekalbant apie iš rankų nepaleidžiamus mobiliuosius telefonus, išgyvena ne vieną mėnesį, nors gal rečiau devynis. Ne kulkų, bombų ir nuodingų dujų bijo, o Amūro strėlių ir saldžių nuodėmių, kurios svetur tyko. Taip, meilė nugali viską. Filmuose. Realybėje žmonės dažnai silpnesnis, o gal jausmai ne pakankamai stiprūs?.. Nors, sako, laukimas ir atstumas tik sustiprina jausmus, kai žinai, kad tikrai laukia tas pats pačiausias ir „tie ilgi laukimo mėnesiai, rodos, dienos trys“, kada vėl mylimą spaudi neatvėsusiam glėby.

Įdomu tai, kad ir virtualioje erdvėje įmanoma taip net įsimylėti ką nors, ką gali matyti, girdėti, bet „nei pauostyt, nei nuskinti“. Sielos virpinimui priemonių pilna: vaizdas, garsas, tekstas… ir 24 valandos per parą, kad ir kur bebūtum, kas ir kas bebūtum: nuo brandaus klaviatūros riterio iki fantazijų pasaulio karalaitės su maskaradine „Photoshop“ kauke. Tokius santykius puoselėti gana lengva ir ganėtinai malonu pabėgti nuo realybės į tą susikurtąją erdvę dviems, kurią saugo gal net ne beprotiški atstumai, o tik „neįveikiamų“ kliūčių ruožas. Na, dabar ne kiekvienas riteris žygiams ryžtasi, nors princesės vis dar noriai laukia bokšte.

Dar keistesnį atspalvį platoniška meilė įgauna, kai įsimylimas nepasiekiamas žmogus: muzikantas, sportininkas, aktorius, knygos/serialo herojus… Tokia nereali meilė per atstumą labiau panaši į dievinimą. Juk „Dievas myli visus“ ir tas guodžia. Klesti laisvė fantazijai ir visiška nepriklausomybė nuo „antros pusės“ jausmų, nors gražiausios oro pilys taip ir lieka neapgyvendintos. Galiausiai tas žaidimas į vienus vartus gali išvaryti iš proto, arba… būti nepastebimai išaugtas. Nors gal ir gražu pripažinti žmogaus, kaip dieviško kūrinio, vertę. Iki tam tikros ribos. Kiekvienam savo.

GAL seksas dabar per daug sureikšminamas, per dažnai iškeliamas ant žurnalų viršelių pamirštant, kad svarbiausia yra meilė ir draugystė, ne tik kūnų, bet ir sielų artumas. Tačiau, kas paneigs, kad meilę ne tik žodžiais, bet ir veiksmais labai jau malonu rodyti… Aišku, bėgant laikui slopsta libido ir didžiausią pasitenkinimą sukelia dvasiniai dalykai, nes kas geriau, nei būti įsimylėjus? Juk tai – polėkis ne vien būti, bet ir būti labiau. Ir čia vėl kalta Gamta, kuri tuo neapčiuopiamu jausmu užlieja mūsų protą paleisdama laimės hormoną, nepriklausomai nuo to, kas tą reakciją besužadino: vedęs kaimynų Marius ar magiškasis Maikas iš kino ekrano. Belieka stengtis išlaikyti ryšį su realybe ir nepiktnaudžiauti fantazija. Čia amžinos laimės receptas toks pat, kaip ir visur kitur – pusiausvyra tarp fizinio ir emocinio ryšio.

Monu

, , , ,