Užšalusi jūra: Lev Tolstoj „Ana Karenina“

Užšalusi jūra: Lev Tolstoj „Ana Karenina“

Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.

Ana Karenina

Tokiais žodžiais prasideda Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“. Ir toliau knygoje bus daug dėmesio skiriama šeimyninių santykių nagrinėjimui. Kai kurių veikėjų santuokos laimingos, kai kurių – ne, o dar kitos poros nelaimingos, bet to neįsisąmonina. Būtent taip atsitiko Kareninams.

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Aleksejus Aleksandrovičius Kareninas – gerbiamas visuomenės veikėjas – žmoną Aną vedė ne iš meilės, greičiau jau racionaliai pasirinko, tačiau ji jam buvo brangi. Ana taip pat gerbė savo vyrą, labai mylėjo sūnų Seriožą, bet vis tiek jautė, kad gyvenime jai kažko trūksta, kad pilnatvės nėra.

Vieną dieną traukinių stotyje Ana sutinka grafą Vronskį ir jie iškart krinta vienas kitam į akį. Vronskis ima stengtis nuolat būti ten, kur ir Ana, atkakliai rodo jai dėmesį. Moteris iš pradžių kovoja su savo jausmais, bet galiausiai jie nugali proto balsą – Ana išduoda savo vyrą, vėliau palieka ir jį, ir sūnų.

Kadras iš filmo "Anna Karenina" (2012)

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Kokia tokios stiprios ir užgintos meilės ateitis? Vronskis ir Ana ima vienas kitą kankinti. Grafui norisi gyventi taip, kaip anksčiau – bendrauti su įvairiais žmonėmis, dalyvauti visuomenės gyvenime, o Ana jam dėl to priekaištauja. Jai reikia nuolatinio Vronskio dėmesio, kad būtų rami ir nemanytų, jog bus išduota. Šis nerimas suprantamas: visuomenė Kareniną pasmerkė už tai, kad neištekėjusi gyvena su vyru, todėl moteris jaučiasi izoliuota (ji nebegali gyventi taip, kaip anksčiau) ir grafas yra vienintelis, kuris jai liko. Čia svarbu paminėti, kad Vronskio aplinkiniai neatstūmė – akivaizdu, kokie skirtingai standartai taikomi vyrų ir moterų elgesiui…

Anos mintys pamažu tampa paranojiškos. Jai atrodo, kad kiekvienas mylimojo išėjimas iš namų baigsis išdavyste ir kad vien noras išeiti rodo, kad jo jausmai atšalo. Tai apmaudūs nesusipratimai, nes iš tikrųjų Vronskis Aną tebemyli.

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Moters būsena vis blogėja. Ji vaikšto tartum ant peilio ašmenų, kovoja su suicidinėmis mintimis:

„Mirtis!“ – pagalvojo Ana. Ir toks siaubas pagavo ją, kad ji ilgai negalėjo suprasti, kur ji, drebančiomis rankomis ilgai negalėjo užčiuopti degtukų ir užsidegti kitą žvakę vietoj tos, kuri sudegė ir užgeso. „Ne, viskas – tik gyventi. Juk aš myliu jį. Juk jis myli mane! Tai buvo ir praeis“, – kalbėjo Ana, jausdama, kad jos skruostais rieda džiaugsmo ašaros grįžus vėl į gyvenimą. Ir norėdama išsigelbėti iš savo baimės ji greitai nuėjo į kabinetą.

Stiprėjant įtampai vienu momentu Anos viduje įvyksta pokytis. Tolstojus tai pažymi tokiais žodžiais: Migla, kuri viską dengė jos sieloje, staiga išsisklaidė. Moteris ima labai aiškiai matyti pasaulį ir tas pasaulis jai bjaurus: visi vieni kitų neapkenčia, visi pasmerkti kentėti. Kai Anos įtampa pasiekia viršūnę, tampa ryškiausia ir šviesa, kurioje ji mato gyvenimą. Tai momentas, kai Karenina šoka po traukiniu:

„Viešpatie, atleisk man viską!“ – pratarė Ana, jausdama, kad kovoti nebegalima. <…> Ir žvakė, kurios šviesoje ji skaitė knygą, pilną nerimo, apgaulės, širdgėlos ir visokio blogio, tvykstelėjo ryškesne negu bet kada šviesa, nušvietė jai visa tai, kas anksčiau glūdėjo tamsoje, ėmė spragsėti, blėsti ir amžinai užgeso.

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Jei Anos Kareninos ir grafo Vronskio istorija būtų vykusi šiais laikais, ar ji pasibaigtų taip pat tragiškai? Dabar skyrybos daug lengviau pasiekiamos nei XIX amžiuje, taigi Ana būtų galėjusi oficialiai išsiskirti su vyru ir antrą kartą ištekėti, šįkart jau už mylimo žmogaus. Greičiausiai jai nebūtų tekę skirtis su sūnumi. Net ir dėl neištikimybės vyrui šiais laikais ji nebūtų taip pasmerkta žmonių. Taigi Ana bent jau iš dalies tapo savo laikmečio visuomenės normų, įsitikinimų auka.

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Anai Kareninai prieš mirtį atsiskleidė tamsioji, pesimistiškoji pasaulio pusė. Tolstojus ją pavadina tikrąja, aiškiai pasirodžiusia moteriai paskutinėmis jos gyvenimo valandomis. Tačiau autorius nesustoja prie negatyvaus požiūrio į pasaulį. Po Anos mirties jis toliau ieško tiesos su kitu veikėju – Konstantinu Levinu. Tai jautrus, nuoširdus, emocionalus vyras, daugiausia gyvenantis kaime ir mėgstantis vienatvę. Levinas daug mąsto, rašo knygą. Jam itin rūpi gyvenimo prasmės klausimas, kurį sieja su tikėjimu. Levinas laiko save netikinčiu, bet mintys apie Dievą, pasaulio sukūrimą neduoda jam ramybės. Per tas abejones Konstantinas ne kartą atsiduria net ant savižudybės slenksčio. Galiausiai jis suranda atsakymus, ir vyrui jie tampa stiprybės šaltiniu. Levino prieita tiesa yra tokia:

Ir aš stebėjausi, kad nepaisant didžiausio minties įtempimo šia kryptimi man vis dėlto neatsiskleidžia gyvenimo prasmė, mano polinkių ir siekimų prasmė. O mano paties polinkių prasmė tokia aiški, jog aš nuolat gyvenu vadovaudamasis ja, ir aš nustebau ir nudžiugau, kai kaimietis man taip pasakė: gyventi dėl Dievo, dėl sielos.

2012 m. pasirodė naujas filmas, pastatytas pagal „Aną Kareniną“. Jis išties originalus: veiksmas vietomis vyksta tartum teatro scenoje, nemažai dalykų perteikiama simboliškai, dekoracijos ir kostiumai įspūdingi. Filmas mane ir paskatino perskaityti knygą. Tiesa, jame ne viskas vaizduojama taip, kaip romane, todėl, kaip taikliai buvo pastebėta Maištingos Sielos tinklaraštyje, tai greičiau adaptacija, o ne ekranizacija.

Kadras iš filmo “Anna Karenina” (2012)

Originalus įrašas http://uzsalusijura.wordpress.com - rekomenduojame apsilankyti visus skaitymo maniakus!

, , , , , , , ,