Penkios ekranizacijos, pasak autorių pralenkusios knygas

August 9, 2013
Kategorija: Laisvalaikis | Ką veikti
0 1573 0
Penkios ekranizacijos, pasak autorių pralenkusios knygas

O ne! Sukurtas filmas pagal tavo mėgstamiausią knygą. Ir, žinoma, jie viską pakeitė. Panašu, Holivudas apie knygas mėgsta viską, išskyrus jų turinį. Bet kartais, kai žvaigždės tinkamai išsidėsto, o režisieriai prisiderina,  gali gautis kažkas gero. Rezultatas  gali būti toks puikus, kad rašytojai lenkia galvas.  Štai penketukas ekranizacijų, kurias giria net knygų autoriai. 

Numeris 5:  „Migla” (“The Mist”), su visiškai pakeista pabaiga (neskaityti nenorint jos sužinoti) 

Nuotrauka: Netmovies

Stephen’o King’o romanas „Migla” yra viena jo linksmesnių istorijų. Tarpdimensinės pabaisos atakuoja ir po trumpos kovos išgyvenę tėvas ir sūnus nerimauja, kad žmonijai atėjo pabaiga. Tačiau tuomet jie įsijungia radiją ir išgirsta du žodžius: “Hartfordas” ir “viltis”.

Pasikliaukite Holivudu – jis paims ir pakeis ir taip retai sutinkamą Stephen’o King’o kūryboje laimingą (palyginus) pabaigą. Frank’o Darabont’o filme vyras su sūnumi važiuoja iš prekybos centro su trimis pakeleiviais ir atrodo, kad monstrai užėmė pasaulį. Tačiau vilties – nė kvapo. Pasaulis atrodo sugriautas visomis prasmėmis. Vietoj to, kad lauktų, kol visi bus išžudyti pabaisų, pagrindinis veikėjas paleidžia savo keturias paskutines kulkas į sūnų ir pakeleivius. Tuomet beprasmiškai nukreipia tuščia ginklą į save išvažiuodamas sutikti mirties. Po kelių sekundžių privažiuoja tankas – kariuomenės pajėgos perėmė situaciją į savo rankas ir sklaido miglą. Mūsų didvyris ką tik išžudė savo draugus ir šeimą dėl nieko.

Kaip tai išgauta iš „Hartfordo” ir „vilties”? Žinoma, Hartfordas pavojingas, tačiau ne “paleisk kulką į savo sūnų, kad išvengtų siaubo” lygio pavojingas. Kritikai vadino naująją pabaigą šiurpia ir nihilistine.  Stephen’as King’as, tuo tarpu, žinomas kaip nepriimantis visų pakeitimų išskėstomis rankomis. Jis yra sakęs, kad nekenčia Stanley Kubrick’o klasika jau tapusio filmo  „Švytėjimas“ dėl to, kaip jis buvo pakeistas, lyginant su knyga. King‘as sėkmingai padavė į teismą kito filmo autorius, taip pat nutolusios nuo originalios istorijos.  Ir nors King’ui visai patiko projektai, kurių metu jis bendradarbiavo su režisieriumi Darabont’u („Pabėgimas iš Šoušenko / „The Shawshank Redemption” ir „Žalioji Mylia“/ „The Green Mile“), „Žalioji Mylia“ jam atrodė perdėtai sentimentali.

Tad kokios pylos režisierius turėjo susilaukti šį kartą? Ar rašytojas jį sudraskė į skutus?

O nutiko taip, kad… King‘ui pokyčiai labai patiko. Jis netgi pareiškė, kad būtų pats juos panaudojęs, jei būtų apie tai sumąstęs. Kai studija iš pradžių atmetė Darabont‘o scenarijų, teikdama pirmenybę orginaliai istorijos pabaigai,  pats King‘as įsiterpė,  paaiškindamas, kad siaubo fanai iš tiesų mėgsta būti gąsdinami ir trikdomi.

Tad lengvai pakeisk Jack’o Nicholson’o mirties sceną filme ir tapsi King’o priešu gyvenimui, bet priversk tėvą nušauti savo aštuonmetį sūnų ir būsi pakviestas išgerti King’o dvare.  Gal ir nėra ko stebėtis.

Numeris 4: Romantiškas  Kovos klubas”

Nuotrauka: flickr

Chuck’as Palahniuk’as vis rašo bestselerius, tačiau kol kas tik du pasiekė ekranus. Jo darbai tiesiog per keisti konvencionaliajam Holivudui. Pavyzdžiui, pažvelkime į „Kovos klubą”: didžioji filmo dalis pernelyg nenutolsta nuo istorijos, tačiau viskas išlekia iš vėžių artėjant pabaigai. Knygoje Tyler’io Durden’o griovimo planas žlunga; pagrindinis veikėjas nusišauna, bandydamas pabėgti nuo netikrojo Tyler’io ir atsibunda beprotnamyje, kurį sumaišo su dangumi. Leidžiama įtarti, kad “Projektas Destrukcija”  tęsis, praradus jo kontrolę. Tai –gan slegianti pabaiga, tačiau ji savotiškai tinka tamsiai ir iškreiptai istorijai. Kokia ji filme? Planas artėja, aplink griūva pastatai, pagrindinis veikėjas ir jo mylimoji Marla laikosi už rankų. Jie nugali sistemą ir lieka kartu.

Tai – tipinis laimingas Holivudo nukrypimas, kurio, galima tikėtis, Palahniuk’as nepriimtų palankiai. Tačiau jis jį dievino. Rašytojas manė, kad vaizdiniai pokyčiai buvo nuostabūs. Jis išgyrė ir tai, kaip išmėtyta knygos istorija filme tapo daug vientisesnė. Tiesą sakant, Palahniuk’as buvo taip sužavėtas filme matomais pokyčiais, kad teigė jaučiąs šiokią tokią gėdą dėl knygos pabaigos.

O galiausiai? Palahniuk’as nusprendė, kad norėtų matyti daugiau romantikos. Ne tik dėl to, kad tai padėtų parduoti bilietus, bet ir dėl knygos esminės žinutės: „Istorija buvo apie vyrą, pasiekiantį momentą, kai jis gali įsipareigoti moteriai“. Panašu, jis bandė parašyti romantinę komediją nuo pat pradžių, tačiau kažkaip nuslydo link smurto kupinos, vyriškumą alinančios, anarchistišką sukilimą įžiebiančios duobės.

Numeris 3: Interviu su vampyru ir Tom’as Cruise’as, tapęs blogiečiu

Nuotrauka: the horrorline

Anne Rice rašė istorijas apie vampyrus ir seksą dar prieš tai, kai tai buvo populiaru. Arba, jei tai skamba geriau, Anne Rice rašė gotiškas ir erotines istorijas dar prieš tai, kai žanrai susiliejo, dėl ko  turime netvarką, matomą šiandien. Rice perrašė savo knygą „Interviu su vampyru“ į scenarijų ir pardavė jo ekranizacijos teises 1976- aisiais. Ateinančius porą dešimtmečių ji kovojo su siaubingais holivudiniais jo variantais. Vienoje iš versijų du homoerotiški vyrai buvo paversti moterimis, kadangi „du besibučiuojantys vaikinai yra šlykštu”. Mažoji mergaitė Klaudija buvo pakeista suaugusiąja, kadangi mažų mergaičių žudynės, net jei jos yra nemirtingos pabaisos, per daug slegia. Kitaip tariant, Holivudas norėjo iškirpti visa tamsą ir seksualumą – savybes, kurios iš esmės ir subūrė istorijos fanus.

1994-aisiais filmas jau buvo filmuojamas, o Rice – visiškai praradusi tikėjimą Holivudu. Ir tuomet ji sužinojo apie tai, kad Lestat‘o vaidmeniui buvo parinktas Tom‘as Cruise‘as. Ar galite įsivaizduoti? Parašote keistą pogrindinį siaubo romaną ir Holivudas įstato savo tipinį gražuoliuką į nemirtingo sekso dievo rolę. Viltis sutriuškinta, o toks absurdiškas pakaitalas – pajuoka, kuri privalo būti sunaikinta.

 „Praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kaip tai suveiks“, sprendimą komentavo Rice. Galima spėti, kad keiksmai ir verksmai buvo pašalinti iš komentaro prieš jam pasiekiant viešumą.

Rice ėmė atvirai peikti filmą jo net nemačiusi. Ji kalbėdavo „mėšlą ir kvailumą“,  kuriems net neranda žodžių  ir atsisakydavo jį žiūrėti. Ji net nežvilgtelėdavo į ištraukas ir klipus. Vienas iš prodiuserių turėjo jai nusiųsti juostą į namus ir reikalauti, kad ji pažiūrėtų. Galiausiai autorė prisėdo priešais savo vaizdajuosčių grotuvą, paslėpusi aplink visus aštrius daiktus.  Filmas prasidėjo ir Rice tiesiog sprogo spiegiančios fanės –  mergaičiukėsdžiaugsmu. Filmas jai taip patiko, kad ji parašė atvirą 8 000 žodžių laišką savo skaitytojams, naudodama epitetus „tobulas“, „nepriekaištingas“ ir „neįtikimas“. Aktoriai buvo „nuostabūs“, „magiški“ bei „įspūdingi ir puikūs“. Rice manė, kad Cruise‘o Lestatas, kuriuo ji abejojo iki kraugeriškų ketinimų, bus prilyginamas nemažai apdovanojimų susušlavusiam Olivier‘io Hamletui. Rice buvo taip užvaldyta meilės knygos adaptacijai, kurios nekentė du dešimtmečius, kad asmeniškai sumokėjo už dviejų puslapių reklamą keliuose žurnaluose, kad galėtų išgirti filmą.

Numeris 2: Agatha Christie asmenybės pasidalijimas: rašytoja prieš scenaristę

Nuotrauka: englishriviera

Agatha Christie buvo tiek sėkminga, tiek talentinga: jai pakako talento dirbti  ir su knygomis, ir su spektakliais, o sėkmės dėka ji dar ir sugebėjo kontroliuoti savo kūrinius bei jų adaptacijas. Taigi aišku, kad ji buvo geriausioje pozicijoje, kuri leido palikti jos kūrinius neiškraipytus. Niekas nebūtų sekęs jos idėjomis taip uoliai, kaip ji pati, ar ne?

Ne. Pasirodo, Christie manė, kad jos knygos buvo gan nekokios ir reta jų būdavo adaptuota be esminių pakeitimų. Pavyzdžiui, jos istoriją „Ir tada nebeliko nė vieno” („And Then There Were None”), puikiai atspindi pavadinimas: dešimt žmonių saloje, vienas ima visu žudyti. Kas išgyvens? Atsakymas: niekas. Ko dar tikėtis? Tačiau kai Agatha perrašinėjo istoriją į spektaklį, ji nusprendė, kad nužudyti visus būtų kiek niūroka. Tad du paskutiniai veikėjai išgyveno ir susituokė.

Jei šią pabaigą rekomenduotų Holivudo scenaristas, nebūtų kuo stebėtis.  Bet koks kitas autorius rautųsi plaukus nuo tokių pakeitimų ir lėktų kuo toliau nuo vietos, kur kūrinys taip iškraipomas. Tačiau su Christie- nieko panašaus. Kitame jos spektaklių, „Susitikimas su mirtimi”, žudikas tampa pasišaipymo objektu, linksminančiu žiūrovą. Pasirodo, nebuvo jokio žudiko. Auka nužudė save taip, kad tai atrodytų lyg žmogžudystė, sutepanti šeimą.

Įsivaizduokite, kad einate išvysti spektaklio kaip knygos fanas. Vietoj rimto detektyvo prieš jus – komedija, tačiau net negali pykti ant kūrėjų už knygos autorės negerbimą, kadangi ji – praktiškai jų gretose, iškėlusi nykščius aukštyn ir pritariamai linkčiojanti.

„Susitikime su mirtimi” (ir keliuose kituose spektakliuose) Christie netgi pašalino Erkiulį Puaro, vieną savo geriausiai žinomų veikėjų. Pasirodo, autorė jo nemėgo. Ji manė, kad jis – „niekingas, pasipūtėliškas, varginantis, egocentriškas mažas  šiurpus tipas“, tad tik pasitaikius progai pašalindavo jį iš scenarijaus. Taigi iš esmės, jei nusipirkdavai bilietą tikėdamasis pamatyti vieną Christie rašytų gudrių, kupinų paslapčių istorijų su savo mėgiamiausiais veikėjais, tau pasisekdavo, jei aktorių ji nepakeisdavo cirko atlikėjais ir ant scenos nematydavai Liūto Karaliaus pantomimos.

Numeris 1: „Bėgantis skustuvo ašmenimis“: emociškai žudantis ir vėl prikeliantis autorių

Nuotrauka: foes of reality

Dauguma autorių nerimauja dėl savo knygų adaptacijų, o Phillip’as K. Dick’as buvo stipriai nusivylęs fantastikos žanru tuo metu, kai pagal jo kūrinį buvo pradėtas statyti filmas. Laiške, kurį jis nusiuntė filmo prodiuseriams jis rašė, kad fantastika išsigimė, remiasi kopijavimu  ir yra sustabarėjusi, visa sritis „juda monotoniškos mirties link“.

Atrodė, kad „Bėgantis skustuvo ašmenimis”, Dick’o „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?” adaptacija, irgi seks ta pačia linkme. Perskaitęs scenarijų Dick’as manė, kad filmo statytojai pašalino visus niuansus ir istorijos reikšmę, palikdami tik krūvą paviršutiniškų kovų scenų tarp robotų ir premijų medžiotojo. Prislėgtas autorius ėmė ryti nuskausminamuosius ir piknaudžiauti viskiu, galiausiai jam prasidėjo žarnyno kraujavimas. Holivudas dvasiškai triuškino autorių filmui net nepasirodžius.

Galiausiai paaiškėjo, kad Dick’o nerimas nebuvo nepagrįstas. Paskutinę minute studija prilipdė filmui laimingą pabaigą ir neskoningą balso epilogą, atėmusį iš kūrinio visa subtilumą. Laimei, Dick’as to niekada neišvydo. Jis tik turėjo galimybę pamatyti keletą scenų filmo dar nebaigus. Jos daug labiau primena puikią režisieriaus versiją, kurią galima pamatyti ir šiandien. Išvydęs scenas Dick’ui palengvėjo, kadangi filmo pasaulis buvo toks „purvinas, ir detalus, ir autentiškas, ir velniškai įtikinantis“. Tiesą sakant, jis manė, kad patys filmo efektai yra lyg nauja išraiškos rūšis, praturtinanti istoriją. Bet ar filmas buvo toks geras, kaip ir knyga?

Ne. Autorius manė,  kad filmas pralenkė knygą – jis negalėjo įsivaizduoti, kad kažkas, ką jis parašė, galėtų „pakilti iki tokių pribloškiančių dimensijų“. Dick‘as teigė, kad šis filmas pateisino visą jo karjerą. Autorius taip ir mirė, patenkintas filmo trupiniais, niekad neišvydęs galutinės versijos.

, , , , , , , , , ,