Kai išleidi į laisvę savo demoną: „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“

August 28, 2013
Kategorija: Laisvalaikis | Ką veikti
0 3296 0
Kai išleidi į laisvę savo demoną: „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“

Jau nuo senų laikų buvo pastebėta, kad žmogaus prigimtis tartum dvilypė: turi gėrio ir blogio pradus. Tarp jų nuolat tvyro įtampa, vyksta kova. Šviesioji pusė stengiasi kontroliuoti iš tamsiosios kylančius impulsus, dėl to žmogus kartais jaučiasi savo norų draskomas į priešingas puses ar jį graužia sąžinė. Freudas rašė apie tris žmogaus psichiką sudarančias dalis: id, ego ir superego; iš id kyla įvairūs troškimai, kuriuos cenzūruoja ego ir superego.

Nepaprasta daktaro Dzekilo ir misterio Haido istorija

Galima pasvajoti, ar žmogui nebūtų lengviau gyventi, jei šviesiąją ir šešėlinę jo prigimties puses pavyktų atskirti ir jos nueitų skirtingais keliais? Tada pasaulyje nesumažėtų blogio (jo tikriausiai net padaugėtų, nes šešėlio niekas nebekontroliuotų), bet žmogaus pradai bent jau nebekliudytų vienas kitam, nebeliktų nemalonios įtampos… Tokią idėją  pavyko įgyvendinti R.L. Stevenson knygos „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ herojui Džekilui: jis sukūrė vaistus, kurių išgėręs pavirsdavo jo vidinį demoną įkūnijančiu misteriu Haidu. Daktaras siekė galimybės niekieno neatpažintas įgyvendinti savo nekilnius troškimus ir kurį laiką jam tai pavykdavo. Tačiau kuo dažniau misteriui Haidui buvo leidžiama laisvai veikti, tuo pastarasis darėsi stipresnis, kol galiausiai tapo neįmanoma kontroliuoti virsmų iš įprastos būsenos į demoniškąją. Baisiausia, kad šiame procese kelio atgal nebuvo.

Knygos stilius šiek tiek detektyvinis, skaityti buvo įdomu. Labai vaizdingai aprašytas Londonas – buvo nesunku įsivaizduoti šį rūkų nuolat gaubiamą miestą, kuriame vyksta knygos veiksmas:

Buvo maždaug devinta valanda ryto ir virš miesto tvyrojo ankstyvo rudens rūkas. Padangė buvo užklota tamsiai šokoladinės spalvos skraiste, tačiau vėjas be perstojo vaikė ir sklaidė niaurią miglą; tad karietai riedant iš gatvės į gatvę, misteris Atersonas stebėjo neįtikėtiną auštančio ryto prietemos šviesų ir atspalvių įvairovę; kai kur vyravo tamsa tarsi vėlyvą vakarą; kitur švytėjo sodri, grėsminga ruda spalva, lyg būtų sklidusi iš keisto, didžiulio gaisro; dar kitur, akimirksniui prasisklaidžius besiraitantiems rūko kamuoliams, pro juos skverbėsi vargani ryto šviesos atšvaitai. Regėdamas šias niūrias Soho apylinkes po besikaitaliojančiomis šviesomis, su purvinomis gatvėmis, nušiurusiais praeiviais ir lempomis, kurių niekas neišjungė ar jau buvo spėję vėl įžiebti, kad šios nors kiek pasipriešintų vėl įsiviešpatavusiai gedulingai tamsai, advokatas pagalvojo, jog visa tai primena košmariško miesto rajoną.

Detalūs ne tik aplinkos aprašymai, bet ir veikėjų portretai – kruopščiai apibūdinama ir jų išvaizda, ir charakteriai.

Dauguma personažų – anglų džentelmenai. Jie vaizduojami labai delikatūs, bendraudami vartoja daug mandagybių, pagarbą reiškiančių frazių, gyvena pagal nerašytas džentelmeno garbės kodekso taisykles. Tai leidžia pamatyti bent vieną iš aspektų, kaip pasikeitė visuomenė nuo XIX amžiaus.

Robert Louis Stevenson (1850-1894). Nuotrauka iš http://www.famousauthors.org

Robert Louis Stevenson šią knygą parašė 1886-ųjų žiemą. Idėją jis susapnavo, pabudęs užrašė, bet, sukritikuotas žmonos, tekstą sudegino. Tačiau kūrinys rašytojui neišėjo iš galvos ir vėliau jis tekstą parašė iš naujo. Laikotarpis, per kurį knyga buvo parašyta ir išspausdinta, tetruko dešimt savaičių. Gal ir nieko stebėtino, nes kūrinio apimtis nedidelė – apie 100 puslapių.

Daugiau knygų apžvalgų čia: http://uzsalusijura.wordpress.com

, , , , , ,