Ar šiandieniniame pasaulyje vis dar aktuali santuokos institucija?

August 8, 2013
Kategorija: Laisvalaikis | Ką veikti
0 1065 0

Jeigu, paskutiniu metu itin paaštrėjus diskusijoms dėl poros (šeimos) koncepcijos, jau apsisprendėte, kas gali (ir turėtų) mėgautis saldžiais meilės vaisiais, tai turime kitą klausimą: kiek svarbu įteisinti tai prieš Dievą ir valstybę?

Visiems, kieno žvilgsnis siekia toliau savo kiemo, žinoma, jog netradicinės orientacijos poros aktyviai kovoja už vienos lyties asmenų santuokos įteisinimą. Jei meilės jausmas, abiem atvejais, toks pats, tai kodėl kovoti reikia jau ne už tradicinę santuoką, o jos išlikimą? Gyvenimas „susimetus“ – lyg koks liberalaus, jaunatviškas protestas prieš tai, kas puoselėjama nuo senų senovės. O gal tik užsitęsęs paaugliškas maištas?

Čia vėl iškyla banali tiesa: „Nori to, ko neturi.“ Galbūt todėl homoseksualai aršiai kovoja už galimybę visam pasauliui deklaruoti, jog jie amžinai (pabūkim optimistais) susaistyti su tuo vieninteliu žmogumi, o tradicinės poros lyg ir nepririša savo žmogaus tokiais, civilizacijos diktuojamais, būdais. Arba tiesiog neskuba. Arba neturi su kuo to didelio žingsnio žengti ir griežtai pareiškia: „Niekada nesituoksiu.“ Ir juokiasi močiutytės sakydamos: „Dar sutiksi tą vienintelį…“, nors gal pačios ir ne iš meilės tekėjo, o kitų aplinkybių paskatintos. O juk galėjo atsisakyti ir nebūtų mūsų…

Įdomu tai, jog neskubama (arba net neketinama) įtvirtinti santuokos dokumentaliai, tačiau pagreitinami kiti su tuo susiję procesai: fizinis suartėjimas, bendra buitis, galiausiai vaikai. Santuoka atmetama lyg varžantis pavadis, nors, įsisukus būties ratui, žmogus savaime apsiriboja tuo, kas jam brangiausia ir emociniai įsipareigojimai suveikia daug stipriau, nei iškilmingi pasižadėjimai vienas kitam vestuvių dieną. Tada ir atsiranda tikėjimas, jog „antspaudas pase“ nieko nereiškia. Įsimylėjėliams gal ir ne, tačiau valstybei tai – vienintelis bendrystės įrodymas. Net jei ir aplinkiniams nekyla abejonių, jog savo žmogui esate numeris vienas, valstybė turi savą rotaciją. Jausmai – ne argumentas prieš biurokratinio aparato vėjo malūnus. Ir te neskamba tai materialiai, nes net jei kalba eitų apie bendro būsto dalybas, tikėtina, jog ne pinigai, o sentimentai būtų tai, ko laikytumėtės įsikibę. Blogiausiu atveju, jei vienam iš partnerių tektų ankščiau pamatyti aną pasaulį, juk norėtumėte tai sužinoti pirmieji. Šitie ir dar daug kitų gyvenimiškų argumentų stovi santuokos pusėje. Tiesiog taip susiformavusi mūsų visuomenė ir kova su ta (taip, galbūt sugedusia) sistema, gali būti labai skausminga.

Žinoma, praeity tie laikai, kai „nebuvo“ skyrybų, o nutikus tokiai „katastrofai“ moteris likdavo su socialine stigma. Ne pilnos šeimos vis dažniau – ne Likimo tragedijos, o tiesiog pasirinkimas. Vardan savo gėrio, vardan vaikų ar tiesiog kaimynų ramybės. Būtent tas gyvenimas „susimetus“ ir yra bandymas padaryti išsiskyrimą lengvesniu. Ar bent greitesniu – juk susirinkti „skudurus“ lengviau, nei sutvarkyti skyrybų dokumentus. Lengviau nuo sunkumų pabėgti, nei juos išspręsti. O gal visa tai tiesiog persmelkta baime prisiimti atsakomybę už tokį didį sprendimą kaip šeima. Ne šiaip Pranas ir Marytė, o Jonaičių šeima. Ne tie, kurie tyliai pasimyluoja, bet tie, kurie myli taip stipriai, jog nori tai parodyti visam civilizuotam pasauliui.

Kita vertus, geriausios skyrybos – tos, kurios įvyksta iki vestuvių, todėl būtų pravartu savo meilę išbandyti ir taip. Aišku, čia jau kita diskusija kaip ilgai, bet pabandyti verta vien tam, kad paaiškėtų, kiek meilė atspari buičiai ir kiek didelis noras būti kartu. Žinoma, kiekvienas vyras (kaip pataria/diktuoja krikščionybė) gerbdamas savo moterį, jau apsigyvenant kartu gali padaryti sužadėtine, lyg pažadėdamas, jog laukia didysis finalas – santuoka. Žinoma, viskam savas laikas ir kiekvienam vis kitas.

Na, bet ar iš tiesų situacija tokia prasta? Šiandien bet kuri mergina ir ne retas vaikinas, jau vien iš savo Facebook‘o draugų naujienų, gali pasakyti, jog vasara – vestuvių metas. Ir kuo dažniau ekrane šmėsteli akinančiai baltos jaunamarčių suknelės, tuo labiau tikisi, kad santuoka – dar nėra atgyvenusi tradicija. Vis dar yra žmonių, kurie meta iššūkį pačiam Gyvenimui ir siekia įrodyti, jog kartą pasirinkę nepersigalvos arba tiesiog taip labai tiki meile, kad pasiryžta atiduoti jai visą likusį gyvenimą „ir skausme, ir varge“.

Monu

, , , , ,