Saugi poezija su paukščio ženklu

January 23, 2014
Kategorija: Knygos
0 968 0
Saugi poezija su paukščio ženklu

Kasmet, kiekvieną pavasarį, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla skelbia pirmosios knygos (poezijos ir prozos) konkurso nugalėtojus. Retrospektyviai pažvelgę į jau seniau išleistas knygas, pavyzdžiui, A. Fominos „Nepaprastoji padėtis“ (2004), I. Valantinaitės „Žuvim ir lelijom“ (2006) ar J. Tumasonytės „Dirbtinė muselė“ (2011) pastebime, kokie gali būti skirtingi kūrėjai, kurie, rodos, yra pasirengę pasirodyti plačiajai auditorijai, t. y. skaitytojams, ir įrodyti, kad jųjų kūryba yra novatoriška ir verta PK (pirmosios knygos) vardo.

2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo pirmosios knygos konkurso komisijos nariai – rašytojai B. Jonuškaitė, B. Januševičius ir V. Girdzijauskas – pirmųjų vietų nugalėtojais išrinko poetę R. Brundzaitę („Drugy, mano drauge“, 2013) ir prozininkę K. Tamulevičiūtę, kurios knyga bus išleista vėliau („Pasakojimas apie vieną miestą“, 2013). Taip pat buvo skirta papildoma prizinė vieta poezijos knygai išleisti – tai D. Kuzminskaitės eilėraščių rinkiniui „Namas su paukščio ženklu“ (2013).

D. Kuzminskaitė – tai autorė, kuri knygos galiniame viršelyje patvirtina seniai žinotą tiesą, kad „apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats“. Todėl jaunoji kūrėja pasirenka vesti skaitytoją po namų erdvę, kurioje pastebime venclovišką ar marčėnišką įtaką, netrukdančią, bet, pasirodo, padedančią nepasimesti po sukonstruotus ne(fiktyvius) namus, kuriuos sergsti paukščio įvaizdis. Vis dėlto kyla klausimas: ar skaitytojas sugebės per eilėraščio lauką atrasti išėjimą iš namo, ar pasirengs kurti savo supratimą ir jį kaip kokiam paukščiui (iš)saugoti?

Eilėraščių knygą sudaro penki skyriai, kurie ženklina skirtingas namo erdves („Prieangis“, „Pusrūsis“, „Kambariai“, „Pro langus“ ir „Palėpė“). Tai tarsi vertikalė, nurodanti į eilėraščio pasaulį, kuris pabrėžiamas per silabotoniką, ketureilį ir klasikinę eilėdarą. Būtent pasirinkta eilėraščio forma yra narvas, kuriame talpinamas minties aiškumas arba lyrinio „aš“ nutylėjimas. Pasak knygos redaktoriaus A. Marčėno, eilėraštis „primena jau ne namą su paukščio ženklu, o paprasčiausią narvelį – tarsi pačios autorės sukonstruotą visų pirma pačiai autorei suvaržyti“. Todėl (su)varžomas ne tik autorius, bet ir skaitytojas, kuris ieško „skaitymo malonumo“ ir jį randa.

Pavyzdžiui, skyriuje „Prieangis“ jaučiama ryški rašytojo T. Venclovos įtaka: „Ir Tavo, mokytojau, rimai, ritmai, blėsta, / kaip niūksta ankančio klampus vyzdys, / kurį aptraukia miglos ir išplėštas / tamsoj palieka vaizdinys.“(eilėraštis „T. V.“, p. 11). Lyrinis subjektas siekia ironiškai žvelgti į savo mokytoją-Tėvą ir komunikuoti su juo. Konstatuoti, kad „[t]aip ir poezija, sakytum, / regos netenka ir tiesos, / ir žodis užkirstas. Ir tyko / eilutėj nuojauta tamsos, // kuri užguls lemtingą sykį / Tave, mane, tokia jėga, / kad ten, kur mudu – imk, skaityki, / paliks tik atversta knyga“. (p. 11). Siekiama ne tik pabrėžti ironiją, bet ir konkuruoti su kitu intertekstu, t. y. T. Venclovos eilėraščiu „Kalbos ženklas“, kuris taip pat yra nuoroda, raktas į D. Kuzminskaitės eilėraščių rinkinį (vencloviškoji nuotaika dominuoja „Prieangio“, „Pusrūsio“ ir „Kambarių“ skyriuose). Vis vien esama ne vieno rakto, sugebančio atrakinti eilėraštį, kurį „užguls lemtingą sykį / [...] tokia jėga, / kad paliks tik atversta knyga“ (p. 11). Šiuo atveju tamsos sunaikinimas – tai žodžio iš(si)vadavimas. Tamsa yra priešpastatoma su supančiota kalba (kaip T. Venclovos eilėraštyje „Kalbos ženklas“). Vis dėlto yra supriešinami du skirtingi kūriniai (nuoroda į kitą kūrinį). Tai leidžia teigti, kad pasirinktas intertekstas yra patalpinamas narvelyje, todėl negali iš jo ištrūkti.

Kita vertus, esama ir kitų eilėraščių, kurių mintys taip pat yra gražiai patalpinamos narvelyje. Pasirinkta griežta forma neleidžia eilėraščiui laisvai tekėti. Skaitytojas, perskaitęs eilėraštį, suvokia, kad kūrinys negali būti išlaisvintas, kad ir kaip to norėtųsi. Nors daugelis eilėraščių užbaigiami stipria eilute, tai nepadeda skaitytojui pratęsti ar išplėtoti eilėraščio minties, kad „visos eilės taptų būtinos / ir viduje sprogdintų Hirošimą“ (p. 72). Sprogimas – tai būtinybė.

Dažnai jaunųjų autorių kūryba būna parašyta skirtingais jų gyvenimo laikotarpiais. Negalima išryškinti vienos ar kelių vyraujančių temų. Todėl ir knygoje „Namas su paukščio ženklu“ negalime pastebėti vienos tematikos. Knygos autorei svarbu įsigilinti į žmogaus vienatvę, „kur saulė į debesis skyla, nutolus nuo kranto, / riboje tirpsta dienos ir dainos, peizažo likučiai, / ir tokia apveidi visata, nutapyta Rembrandto, / ramumu duoda atkirtį siautusiai nerimo liūčiai“ (p. 14); egzistenciją, „kur surast savo būtį, kaip užlieti krūtinę” (p. 20); ar pasinerti į Dievo ir savęs paieškas.

Vis dėlto skirtingos eilėraščių koncepcijos iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra viena su kita. Pavyzdžiui, pasirenkama sužaisti su F. G. Lorca epigrafu (eilėraštis „Kai vardas tariamas užkliūna už dantų“, p. 12), jį eilėraštyje praplėsti ar patvirtinti ir paneigti M. Proust romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ fenomeną (eilėraštis „Apie Proust‘o“, p. 24).

Taigi pastebima, kad vis dažniau jaunieji rašytojai maištauja, t. y. priešinasi esamai sistemai. Retas, kuris pasirinks kitokį kelią ir juo eis iki galo, neatsigręš atgal. Poetė D. Kuzminskaitė pasirenka skaitytojui reprezentuoti savo sukurtą namą, t. y. tokį, kokį jai leidžia pamatyti sąmonė. Sudėtinga ir atidi eilėraščio forma užrakina eilėraščio lauką. Todėl skirtingai patirti išgyvenimai ir jausmai eilėraščiuose priverčia pamatytą ir pajaustą aplinką vaizduoti realiai, t. y. išgyvenimus patalpinti į namą su paukščio ženklu. Tik, pirma, būtina įsitikinti, ar paukštis realus, ar fikcija, sukurta pačio žmogaus, galinčio konstruoti saugią poeziją, kurią būtų galima išlaisvinti iš narvelio.

Astijus Krauleidis

, , , , ,