Peras Olovas Enkvistas (Per Olov Enquist) „Blanša ir Marija“

January 17, 2014
Kategorija: Knygos
0 1397 0
Peras Olovas Enkvistas (Per Olov Enquist) „Blanša ir Marija“

Kai pirmą kartą paėmiau knygą į rankas, man nieko „nesakė“ nei knygos autorius Peras Olovas Enkvistas, nei knygos pavadinimas „Blanša ir Marija“. Knygą skaičiau, nes ji buvo įtraukta į privalomų knygų sąrašą, kurias reikėjo perskaityti iki vieno iš universitete dėstomų specialybinių dalykų egzamino.

Kadangi man svarbu ne tik knyga, bet ir tai, kas ją parašė, pristatysiu tai, ką radau apie autorių. Knygos paskutiniuose puslapiuose Zita Mažeikaitė (Apie autorių ir jo knygą) aprašo patį autorių ir jo romaną. Peras Olovas Enkvistas (g. 1934) yra garsus švedų novelistas, dramaturgas ir žurnalistas. Autorius yra kilęs iš šiaurės rytų Švedijos, Vesterboteno krašto. „Šis kraštas“ – rašo Z. Mažeikaitė knygos „Blanša ir Marija“ paskutiniuose puslapiuose – „yra davęs Švedijai penkiolika garsių rašytojų“, toliau Z. Mažeikaitė mini dar vieną įdomų faktą: „Iš to kaimo, kuriame užaugo Peras Enkvistas, net penki žmonės tapo rašytojais“.

Peras Olovas Enkvistas debiutavo 1961 metais. Pripažinimo sulaukė tik po trečiojo romano „Penktoji magnetiko žiema“ (1964) pasirodymo. „Blanša ir Marija“ yra dvyliktasis P. O. Enkvisto romanas. Romano veikėjai – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios asmenybės, tokios kaip: Blanša Vitman, Marija Sklodovska Kiuri (du kartus gavusi Nobelio premija), garsus to meto psichoneurologas Žanas Martenas Šarko, Polis Lanževenas, Zigmundas Froidas ir kt.

Trumpai aptariant knygos siužetą reikia bent trumpai užsiminti apie veikėjus. B. Vitman šešiolika metų buvo gydoma psichiatrinėje Salpetrijero ligoninėje. B. Vitman buvo profesoriaus Ž. M. Šarko pacientė. Kaip rašoma knygoje, ji buvo įsimylėjusi profesorių, o šis, nors ir turėjo šeimą, kažką jautė ir savo pacientei. Profesorius su savo pacientėmis, tuo tarpu ir su Blanša, rengdavo pasirodymus, t. y. susirinkusiems žmonėms Ž. M. Šarko rodydavo, kaip moteriai užspaudus ant jos kūno sužymėtus taškus ji pradeda vienaip ar kitaip elgtis. Tačiau prieš savo mirtį profesorius tarsi paneigia visus savo tyrinėjimus sakydamas: „Blanša, tu man pasakyk, ką aš sukūriau per savo gyvenimą? [...] aš negaliu atsisakyti minties, kad pastarųjų metų mano tyrinėjimai, susiję su isteriniais, neurologiniais moterų negalavimais, yra visiškai klaidingi, mano koncepcija, visas mano supratimas apie isteriją – tiesiog dekadentiškas, reikėtų gerai patikrinti visas mano prielaidas apie nervų sistemos patologiją, aš viską turėčiau pradėti nuo pradžios“.

Po kurio laiko, Blanšą į savo laboratoriją pasikvietė M. Kiuri. Jos tapo artimos draugės. M. Kiuri laboratorijoje buvo aptiktas radis, tačiau nebuvo žinoma, koks pavojingas jo spinduliavimas. Dėl šio spinduliavimo Blanšai buvo amputuota ranka ir abi kojos. Jai teko gulėti medinėj geldoj ant ratukų. Kaip rašoma romane – Blanša „rašė [...] iki paskutinės savo valandos“. Knyga liko neužbaigta, išsaugoti trys užrašų sąsiuviniai, kurie sudėti į rudą aplanką pavadinimu „Klausimų knyga“. Aplanką sudaro trys užrašų sąsiuviniai: pirmasis pavadintas „Geltonąja knyga, antrasis – „Juodąja knygą“, o trečiasis – „Raudonąja knyga“.

P. O. Enkvisto romanas „Blanša ir Marija“ yra suskirstytas į tris dalis, tokiais pačiais pavadinimais kaip ir B. Vitman užrašų sąsiuviniai. Trys dalys dar smulkiau suskirstytos į skyrius, kurių pavadinimuose pirmas žodis yra „Daina“ („Daina apie apipjaustytąją“, „Daina apie račiaus berniuką“, „Daina apie mėlynąją šviesą“ ir t. t.). Visas romanas tai tarsi žmogaus iš šalies gilinimasis į B. Vitman bei M. Kiuri gyvenimus. Į šių moterų gyvenimus ir asmenybes gilinamasi, jie aptariami per B. Vitman sąsiuvinių užrašus.

Aptariant M. Kiuri reikia paminėti, kad jos su Blanša tapo geromis draugėmis. Nobelio premijos laureatė M. Kiuri išgyveno skaudžią patirtį, kuomet buvo įsimylėjusi P. Lanževeną. M. Kiuri buvo jo meilužė, jis turėjo žmoną, visuomenė smerkė ir visa tai Blanša aprašo savo užrašuose.

Asmeniškai, mane knyga sudomino tuo, kad ji parašyta remiantis istoriniais faktais, archyvais. Šiai knygai P. O. Enkvistas rinko daug dokumentinės medžiagos. Tai ne pirma autoriaus knyga, kurią jis rašo remdamasis dokumentine medžiaga ir aprašydamas istorinius įvykius. Z. Mažeikaitė pastebi, kad „Enkvistas vadina sake dokumentalistu, dokumentine medžiaga jis yra naudojęsis daugelyje savo kurinių (romanai „Hesas“ [...] „Sekundantas“ – apie tikrus įvykius švedų sporto istorijoje)“. Tai pat, įdomus dar vienas Z. Mažeikaitės pastebėjimas viename iš paskutinių P. O. Enkvisto romano „Blanša ir Marija“ puslapių: „šis romanas nėra vien pramoginis postmodernistinis kūrinys apie meilę, čia pateikiama labai daug įdomios pažintinės medžiagos, kurios dažnokai trūksta panašaus turinio knygoms“.

Ąžuolas Jašinskas

, , , , , , ,