Laiškai Semui

January 27, 2014
Kategorija: Knygos
0 854 0
Laiškai Semui

Knyga, kurią norėčiau aptarti bei rekomenduoti yra, Laiškai Semui (angl. Letters to Sam). Jos autorius – Danielis Gotlybas (Daniel Gottlieb). Ji priklauso epistoliniam žanrui, yra sudaryta vien iš laiškų (išskyrus prologą ir epilogą). Čia nėra siužeto, nuoseklios, ilgos istorijos. Tiesa, kartais pasirodo labai trumpi pasakojimai ir jie turi aiškią paskirtį – iliustruoti autoriaus mintis. Ši knyga nėra meninis kūrinys. Tai tikri psichologo ir šeimos terapeuto laiškai autizmu sergančiam anūkui. Juose senelis kalba apie gyvenimą: pasakoja apie šeimą ir santykius joje, ligą, žmogaus silpnumą, lytiškumą, ką reiški būti vyru ir pan. Tačiau svarbiausia žinia, kurią senelis nori perduoti – pasakyti, ką reiškia būti žmogumi. Tai dvasinė, apmąstymų literatūra, dažniausiai iliustruojama realiais nutikimais, kartais kitais pasakojimais (pvz., bibliniais). Pats laiškų autorius Danielis Gotlybas yra žmogus, prieš daugelį metų patekęs į sunkią avariją. Jos metu patyrė stiprią traumą, dėl to buvo paralyžiuotas žemiau kaklo. Šios detalės pateikiamos ir knygos aprašyme, todėl nesunku nuspėti, kad turinys turėtų būti jautrus – taip ir yra. Šį įspūdį stiprina ir minėtas faktas, kad knygos turinys nėra išgalvotas. Labai įdomu, jeigu autorius turi talentą manipuliuoti žodžiais bei jų struktūromis taip, kad sukurtų įtikinančią istorija. Vis tik skaitant tokias knygas kaip Laiškai Semui kyla didesnis „saugumo“ ir pasitikėjimo jausmas, o jų poveikis neretai stipresnis nei išgalvotų pasakojimų.

Laiškai Semui – viena iš tų knygų, kuriose apstu „auksinių minčių“. Tokias žmonės mėgsta perkelti į užrašų knygutes, sąsiuvinius ar skelbti socialiniuose tinklapiuose – kokiuose, kaip ir kodėl turbūt neverta nė užsiminti. Štai viena draugė, rekomendavusi perskaityti šią knygą, dėl šios priežasties ir įsigijo Laiškus Semui. Tai nėra skaitinys, kurį įveikus paprasta padėti atgal į bibliotekos lentyną ir pamiršti. Prie jo norisi vis grįžti, dar sykį permąstyti turinį. Iškart verta paminėti, kad tai nėra banalus ir sentimentalus kratinys, kokių dabartinėje kultūroje atsiranda vis daugiau. Turbūt daugelis pastebėjo, kad šiandien dvasinė literatūra tampa vis nykesnė ir netikra. Vienas populiariausių būdų tokiai literatūrai sukurti – prisirankioti minčių iš kitų dvasinių šaltinių (pvz., Biblijos, Korano, vedų, psichologinių knygų ir pan.) ir iš viso to „išvirti“ labai patrauklų įspūdį keliantį šiupinį. Tokiam manipuliavimui nepritariu dėl kelių turbūt daugeliui aiškių priežasčių. Pirmas ir žalingiausias tokio „metodo“ padarinys – minėtai surogatinei literatūrai sukurti atrinktos idėjos, eilutės, tekstų nuotrupos dažnai „išplėšiamos“ iš realaus konteksto jį paliekant skaitytojo nežinioje. Taip panaudojami tekstų fragmentai tarsi įvykus cheminei reakcijai gali visiškai „pakeisti spalvą“, t. y. netekti realios, pirminės reikšmės. Tokiu atveju skaitytojo sąmonę pasiekia ne originali idėja, o klaidinga inerpretacija. Antra, toks manipuliavimas dažnai nutrina ribą tarp skirtingų dvasinių šaltinių ar autorių. Neretai galima pajusti mėginimą įpiršti mintį, kad nesvarbu, kas kaip vadinasi ar kas ką pasakė, nes visi vis tiek kalbėjo apie viena ir omeny turėjo tą patį. Tiesa, ši mintis nėra visiškai klaidinga, nes skirtingose religijose, filosofijose ar psichologijos teorijose pasitaiko tapačių idėjų – tai žino kiekvienas. Tačiau kada skirtumai, kartais netgi esminiai, suniveliuojami, padaromas nuostolis. Tokių infantilių apraiškų nėra psichologo ir mylinčio senelio laiškuose. Nors autorius panaudoja iš skirtingų šaltinių paimtas istorijas ir mintis, pirminė jų reikšmė lieka neiškreipta.

Kitas bruožas, skiriantis šią knygą nuo kitų, kuriose irgi gilinamasi į universalius klausimus – paprastas kalbėjimas ir tai, kad visos įžvalgos paremtos patirtimi. Galbūt dar ne vienam paprastas kalbėjimo būdas asocijuojasi su tokiu pačiu, t. y. primityviu turiniu, ypač kada kalbama apie filosofinio ir psichologinio pobūdžio knygas. Tačiau girdėję apie biblioterapiją turbūt gerai numano, kuo ypatinga nesudėtinga žodinė raiška. Vienas iš kriterijų taikant biblioterapiją ir atrenkant, kokia knyga ar knygos turėtų būti skiriamos pacientui, yra žodinės raiškos paprastumas. Pastebėta, kad tokių kūrinių poveikis gerokai stipresnis nei knygų, kurias skaityti sudėtinga. Kitas atvejis, iliuostruojantis paprasto kalbėjimo veiksmingumą – norvegų psicholo ir pedagogo Nilso Magnaro Grendstado (Nils Magnar Grendstad) sugalvotas metodas. Metodo esmė skamba taip: pacientas savo problemas psichologui turi papasakoti kuo paprastesniais žodžiais; turi kalbėti taip, kad suprastų penkerių metų ar jaunesnis vaikas. Psichologas pastebėjo, kad toks gydymas yra veiksmingas ir jį taikant paciento viduje vyksta giluminių pokyčių. Tačiau ir be minėtų argumentų turbūt ne vienas yra pastebėjęs ir supratęs nesudėtingo kalbėjimo pranašumus. Laiškai Semui yra labai paveiki knyga. Manau, ji sėkmingai gali būti taikoma biblioterapijoje.

Užsiminta apie dar vieną, mano nuomone, labai svarbų aspektą: gyvenimo pamokos ir idėjos, kurias išsako autorius, kilo iš individualios jo patirties. Galbūt šis faktas pasirodė svarbus todėl, kad knygoje pateikiami patarimai ir pamokymai atrodo vertingesni ir patikimesni, nes pagrindžiami realiai vykusiomis istorijomis. Dažniausiai tokie pasakojimai, jei yra tinkamai pateikiami, palieka gilesnį įspūdį nei sukurti. Kaip ir išmintis, kylanti iš patirties, o ne bohemiškų apmąstymų kavinėje laikant taurę vyno ar cigaretę. Ypač sužavėjo autoriaus savybė išvengti patoso ir didaktikos. Visi žino, kad pamokslavimai dažniausiai visiškai neveiksmingi. Ši knyga gali padėti naujai suvokti, ką reiškia pamokymas. Turbūt nedaugelis pamena, kad pirmiausia tai remiasi nuoširdumu ir drąsa prisipažinti, kad esi silpnas – taip daro laiškų autorius.

Aptariama knyga turėtų tapti artima daugeliui, kurie ją perskaito. Tą rodo ir faktas, kad Laiškai Semui yra bestseleris. Be abejo, kai kuriuos (neretai ir mane) šis žodis baugina, tačiau ankstesnių pastraipų turinys turbūt leidžia suprasti, kad šiuo atveju skaitinys nėra bulvarinis. Kodėl knyga yra ar gali tapti artima, lemia tai, kad autorius, nesistengdamas išrasti dviračio, primena, ką daugelis seniai žino. Manau, tai labai svarbu, nes šiandien itin mėgstami gražūs žodžiai apie šeimą, tėvus, meilę, tikėjimą, vyriškumą, lytiškumą, ligą, vidinę laikyseną sunkiomis akimirkomis; galbūt dėl tokio dažno vartojimo minėtos temos įgavo nykų pavidalą. Dar negatyvesnis reiškinys yra tai, kad minėtos vertybės iškraipomos. Neretai apie jas mėginama nerangiai mąstyti ir kalbėti populiariojoj kultūroj, pradedant rašytojais ir baigiant muzikos atlikėjais. Tad jiems turbūt pagrįstai metamas kaltinimas, kad minėtos vertybės yra degeneruojamos. Manau, Danielis Gotlybas turi gebėjimą ir drąsos tiksliai įvardyti ir priminti, kas yra gera, kaip vertėtų reaguoti į skirtingas gyvenimiškas situacijas. Paprastais, kartu įtaigiais žodžiais autorius pasakoja, kaip reikėtų suvokti vyriškumą, kuris pirmiausia prasideda nuo drąsos pripažinti savo silpnumą ir santykio su kitu poreikį. Turbūt neverta sakyti, kad šiuo atveju fizinė jėga nėra reikšmingiausias požymis. Tačiau svarbiausia mintis – niekas negali trukdyti būti žmogumi humaniškiausia šio žodžio prasme. Šią idėją galima laikyti knygos ašimi: nepaisant trapios žmogiškos prigimties, sudėtingų patirčių, tokių kaip paralyžius ar įgimta liga, asmens niekas neišvaduoja nuo pareigos ir neatima galimybės būti žmogumi. Šalyse, kuriose paplitusi arabų kultūra, kitaip nei vakarietiškuose kraštuose, vengiama vartoti deminutyvus bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes jų orumas ir amžius yra gerbtinos vertybės. Žmogaus neskubama „nurašyti“. Taip ir knygoje – liga ar kita bėda negali tapti pasiteisinimu elgtis mažiau žmogiškai, ypač kol gebama sąmoningai mąstyti. Gyvas to pavyzdys – pats laiškų autorius.

Nenumeruojant

, , , , , , ,