Josteino Gaarderio „Cirko direktoriaus duktė“

January 23, 2014
Kategorija: Knygos
0 947 0
Josteino Gaarderio „Cirko direktoriaus duktė“

 „Ir vėl mano galvoje tiršta balsų. Jaučiuosi lyg apniktas suerzinto spiečiaus sielų, kurios tarška tarpusavyje mano smegenų ląstelėmis. Neturiu tiek dvasios ramybės, kad visas galėčiau priglausti, tad kai ką tenka nutekinti. Turiu nemažą dvasinių jėgų perteklių ir dėl to nuolat esu priverstas išsilieti. Kur buvęs nebuvęs turiu paimti į rankas pieštuką ir popieriaus, kad nutekinčiau mintis…“

Tai citata iš pirmojo puslapio, kuri atskleidžia devyniolikmečio Peterio būseną, lydėjusią jį visą gyvenimą. Kiekvienas naujai atverstas puslapis masino pažinti tarp raidžių besislepiančius burtus ir paslaptis, kurių gausa pasotintų net didžiausią smalsuolį. Todėl leiskimės į pažintinę kelionę po atskiras kūrinio dalis ir galbūt mums pavyks susikurti tikslesnę mozaiką. Kartu sužadinti Tavo, skaitytojau, alkį gilesnėms „Cirko direktoriaus dukters“ studijoms.

Peteriukas Voriukas

Nuo pat mažų dienų Peteris buvo kūrėjas. Berniuko galvoje naujos idėjos gimdavo greičiau nei Vilio Vonkos šokolado fabrike buvo gaminama karamelė ar kramtomoji guma, pas Peterį gyveno visos istorijoje sėkmingiausias karjeras padariusios mūzos. Berniukas tuo nesididžiavo. Jau vaikystėje dalinosi mintimis su savo geriausia drauge – mama, kuriai jis buvo jos mažasis kavalierius kino ar teatro salėse, o vakarais sumuštinių su servelatu ir raugintais agurkais septynerių metų bičiulis, taip pat didelis Pučinio ir Čaikovskio gerbėjas.

Peterio tėvai buvo išsituokę, todėl į greitojo čiuožimo ir šuolių nuo tramplino varžybas jam tekdavo eiti kartu su tėčiu. Peteris kurdavo visur ir visada. Jam netrūkdavo idėjų, kaip nuspalvinti kasdienybę ryškesnėmis spalvomis kaimynui ar nepažįstamam žmogui. Jau vaikystėje berniukas iš visko kūrė verslą, visur ir visada ieškojo naudos, stengėsi pasaulį sukurti įdomesnį ne tik sau, bet ir kiekvienam sutiktam. Peteriui nebuvo įdomu su bendraamžiais kiemo draugais lauke žaisti indėnais, spardyti kamuolio ar mėtyti monetos – berniukas sėkmingai visus žaidimo ėjimus priėmė savo vaizduotėje, kuri metams bėgant išaugo į visu savo grožiu užbūrusią gulbę. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Marija

Nors lytinę brandą Peteris pastebėjo labai anksti, didžiausias pasisekimas tarp merginų jį aplankė, kai sulaukė aštuoniolikos metų. Netikėta mamos mirtis berniuką sugniuždė, tačiau vaikystėje patirtas švelnumas ir rūpestis skatino domėtis merginomis. Peteriui nesunkiai sekėsi užvesti kalbą su nepažįstamomis simpatijomis. Joms patiko, kad jaunuolis turi nuosavą butą. Vis tik Peteris turėjo savo sąlygas – kiekviena mergina galėjo pasilikti nakčiai ir daugiau. Vaikinas jų neįsimylėdavo, jam paprasčiausiai patikdavo bendrauti su moterimis, jausti artumą, tačiau už nosies jų nevedžiodavo. Viskas pasikeitė Peteriui sutikus Mariją. Nors jis ir karštai įsimylėjo kur kas už save vyresnę merginą, jautė suradęs širdžiai artimą žmogų, tikrą sielos seserį. Šis jausmas nebuvo abipusis. Marija niekada iki galo neprisirišo prie Peterio, bijojo jį galutinai prisileisti, ją baugino vaikino vaizduotė. Mergina nesugebėjo priimti jo, kaip vienintelio. Tam tikri įvykiai įsimylėjėlių gyvenime susaistė juos būti amžinai kartu, tačiau vieną dieną Marija išvyksta į Stokholmą ir nesugrįžta.

Rašytojų parama

Kaip jau minėjau prieš tai, Peteriui lengvai sekėsi įgyvendinti naujas idėjas. Jį supo žmonės, jaučiantys didžiulį siekį reikšti mintis, tačiau, pasak pačio Peterio, tų žmonių poreikis pranoko mintis, o noras – turinį. „Negaliu nustoti mąstęs, negaliu nustoti kūręs naujų idėjų. Tai kažkas organiška, kažkas, kas ateina ir nueina savaime“, – dienoraštyje rašė jis. Suvokęs savo galimybes Peteris nusprendė idėjas pardavinėti visiems, norintiems tapti rašytojais, tačiau nesugebantiems sukurti kažko savito.

Kaip ir vaikystėje, tik jau būdamas jaunu vyru, taip jis ir toliau sėkmingai užsiėmė savotišku verslu. Priešingai nei anksčiau šis verslas pradėjo nešti jam didelį pelną. Peteris nusprendė kaupti savo kapitalą. Tai buvo neįprastas praturtėjimo būdas, kuris didžiajai visuomenės daliai buvo nepriimtinas, todėl ryšius su kūrėjais vaikinas turėjo palaikyti slaptai ir veikti nepastebimai. Nuo tada Peteriukas Voriukas nebebuvo nežinomas vaikinas iš Oslo. Jis tapo Voru, nuo kurio priklausė daugelio bandančių ir nesugebančių kurti rašytojų sėkmė. Dėl tokių įvykių buvo atsirado „Rašytojų parama“ – tobulai sukurta sistema, glaudus atsakingų rašytojų tinklas, kuris jungia senbuvius ir norinčius prasimušti. Vis tik metams bėgant tinklas darėsi pavojingesnis, ilgainiui pastebimas aplinkinių. Vieni rašytojai nesugebėdavo užbaigti pradėtų projektų, todėl imdavo skųstis gautų prekių kokybe. Kiti nerimavo dėl Voro pagalbos konkurentams. Trečioji grupė prasiskolino, o likusieji jautėsi netvirtai priėmę Voro paslaugas, bijojo susikompromituoti prieš kitus.

Įrašas sienoje ir Beata

Šiuos skyrius būtų galima sujungti, nes būtent Bolonijos mugėje, kuri aptariama „Įraše sienoje“, pastebima didžiausia grėsmė Voro gyvybei. Jis jaučiasi stebimas, sekamas, todėl pasprunka pirmu pasitaikiusiu lėktuvu. Skyrius „Įrašas sienoje“ reikšmingas tuo, kad jame pagrindinis veikėjas geba apmąstyti savo nuveiktus darbus ir pastebėti jų pasekmes. Būtent Bolonijos mugėje pasirodo nebe savimi visada pasitikintis Voras, tačiau žmogus, kuris (kaip ir visi kiti) gali klysti, priimti netinkamus sprendimus ir nesugebėti amžinai karaliauti tik jam pažįstamuose tinkluose.

Atsitiktiniu lėktuvu Peteris atskrenda į Neapolį, čia sutinka Beatą, t. y. merginą prie kurios neįprastai traukia, ir ta vilionė jam primena kažką iš jo praeities. Kūrinio paskutiniai puslapiai neatskleidžia, kas iš tiesų nutinka Vorui. Skaitytojas drąsiai gali pasitelkti savo vaizduotę ir tikėtis bet ko.

Kodėl siūlau perskaityti Tau šią knygą? Jeigu kada nors jauteisi panašiai kaip Voras – turėjai savyje nežabojamo kūrybinio polėkio, savo „kietajame diske“ nesugebėdavai sulaikyti plūstančių minčių ir reikėdavo jas išrašyti, atiduoti supančiam pasauliui – šią knygą privalai ištyrinėti! Tai ne šiaip istorija apie vaikiną, turintį galbūt keistą talentą, tai kelionė į kvapą gniaužiantį burtų ir magijos pasaulį, istorijas, kurias norėsi perskaityti dar kartą. Lengvas rašymo stilius skatins nepastebimai versti puslapį po puslapio, susitapatinti su pagrindiniu kūrinio veikėju, o Tavo vaizduotė nė akimirkai neliks be darbo.

Skaitant linkiu nebijoti pasinerti į nepažįstamo, bet viliojančio tinklo pinkles, norėti pasiklysti ir neberasti kelio atgal. Pažinimas – saldus, tačiau godus kompanionas, kuris visos skaitymo kelionės metu mindžios Tau kulnus. Nesibaimink, pasiduok jauduliui ir leisk įvykiams Tave nuvesti giliai į urvą pas paslaptingąjį Vorą, kurio sutarties sąlygos, deja, išliks žinomos tik jam vienam. Neužmirštamų nuotykių, skaitytojau!

Martyna Stankevičiūtė

, , , ,