Jens Christian Grondahl romanas „Luka“

January 7, 2014
Kategorija: Knygos
0 1741 1
Jens Christian Grondahl romanas „Luka“

Jens Christian Grondahl nėra naujokas šiuolaikinės literatūros mylėtojų lentynose. Mūsų šalies, kaip ir visos Europos, skaitytojai pamilo ir įvertino jo romanus „Spalio tylėjimas“, „Kitokia šviesa“, greičiausiai taip pat pamils ką tik išleistą „Keturios kovo dienos“. Tuo tarpu, romanas „Luka“, apie kurį čia norisi kiek daugiau pakalbėti, buvo ne tik pirmasis, išverstas į lietuvių kalbą, bet ir vienas pirmųjų atnešęs šiam danų rašytojui pasaulinę šlovę. Už šią knygą Grondahl buvo apdovanotas Danijos Aukso laurų vainiko premija ir, ko gero, visiems laikams įgavo savotiško santykių analitiko bei santuokoje vyro ir moters prisiimamų vaidmenų eksperto etiketę. Beveik visose rašytojo knygose dominuoja vyro ir moters vidiniai pasauliai, jų skirtingumas ir parodoma, kaip sunku iš tų dviejų pasaulių amžiams sukurti bendrą. Perskaičius šio rašytojo romanus, susidaro įspūdis, jog vargu ar kur nors egzistuoja santuokai visiškai ištikimas žmogus. Vyrai ir moterys linkę ieškoti idealių santykių,  kuriuose vis tiek galiausiai įsivyrauja nuobodulys. Žmonės linkę žaisti, aistrą pastatydami aukščiau šeimos vertybių ir taip vis labiau aptemdydami savo suvokimą, kas yra tikroji meilė. Būtent todėl šios knygos ne tik intriguoja, bet ir savotiškai priverčia pyktelėti, kad toji meilė nuolat vaizduojama tokia trapi. Kad ir kaip ten būtų, ramus ir rafinuotas pasakotojo stilius, aštrūs ir taiklūs žvilgsniai į žmogaus vidų padeda sutikti, kad su pagrindiniais romanų veikėjais save tapatinti galėtų bene kiekvienas. Juk žmogus yra ieškotojas ir ieško tol, kol širdis nurimsta. O toji širdis toks jau dalykas – užliūliuota tos atrastos ramybės ir rutinos iš nuobodulio vėl ima neaišku ko ilgėtis ir paieškos tęsiasi toliau.

Jens Christian Grondahl romanas „Luka“ – tai istorija apie moterį, kuri, vyrui paprašius skyrybų, neblaivi  sėda prie vairo, padaro siaubingą avariją ir visam gyvenimui praranda regėjimą. Ligoninėje ji patenka gydytojo Roberto, kuris pamažu pacientei pradeda jausti ypatingą artumą, globon. Štai taip trumpai galima būtų nusakyti pagrindinę kūrinio siužeto liniją. Tačiau tai nėra banali istorija apie suluošintą moterį, kurią pamilsta ją vizituojantis gydytojas. Tai greičiau knyga apie šių dviejų žmonių priešistorę, jų ėjimą į suaugusiųjų pasaulį, santykius, patirtis, nelaimingas santuokas, meilės paieškas per aistrą arba aistrą, staiga paneigiančią meilės buvimą. Visame romane vyrauja tylus ir ramus pasakojamas apie ypatingai stiprias gyvenimo audras. Vienu kartu pasakojama daugybė istorijų, didelis dėmesys skiriama Lukos motinos Elsės, tėvo Džordžijaus ir Lukos atėjimo į šį pasaulį istorijoms, Roberto jaunystės meilei Anai ir jį palikusiai žmonai Monikai. Iš pirmo žvilgsnio antrame plane vaizduojamų visų Lukos gyvenimo vyrų vaidmenys tampa ypač reikšmingi. Kiekvienas vaidmuo su savo istorija daugiau ar mažiau prisidėjęs prie pagrindinių veikėjų dabartinių charakterių susiformavimo. Su visais šiais žmonėmis susijusiose patirtyse slypi priežastis, kodėl jaunas, išvaizdus, dėmesio nestokojantis gydytojas staiga pasijunta toks artimas tai suluošintai ir beveik visko netekusiai moteriai.

Beskaitant tiek „Luka“, tiek kitus Jens Christian Grondahl romanus tikrai susidaro įspūdis, jog autorius yra tikras meno mylėtojas arba kažin kokia meniška aura yra kadais gaubusi jo aplinką. Knygų veikėjai – rašytojai, menotyrininkai, teatro artistai. Aptariamo romano pagrindinė veikėja Luka – aktorė, o Robertas dievina klasikinę muziką. Įdomu ir žavu tai, kad jie ne kokie fantazijose  paskendę keistuoliai, o paprasti nuo buitinių situacijų pavargę ir santykių peripetijose besikapanojantys žmonės, į kurių kasdienybę pasakotojas meistriškai įpina meną kaip atgaivą. Atidus žvilgsnis skiriamas architektūrai ir gamtai. Kai Luka leidžiasi ieškoti tėvo, pasakotojas taip taikliai aprašo aplinką, kad skaitytojui net nežinant nekiltų abejonė, jog keliaujama siauromis senųjų Italijos miestelių gatvelėmis.  Nuolat į Roberto langus barbenantis lietus, paplūdimio ramuma, jūros ir miško takelių įvaizdžiai taip ir dvelkia grynu skandinaviškumu. Yra kūrinių, kuriuose aprašomos kraštovaizdžio, gamtos detalės kiek apsunkina skaitymą, tuo tarpu „Lukoje“ tai pateikiama labai skaniai. Gamtos buvimas čia tyliai veikia išvien su veikėjų būsenomis, tampa jaukiu fonu, tačiau labai natūraliai, be jokio perdėto brukimo.

Knygoje veikia intelektualus ir patyręs žmogus, savikritiškas ir nuolat save analizuojantis. Nors knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo skirta subrendusiam skaitytojui, jau patyrusiam meilės pasisekimus ir nesėkmes, tačiau artima turėtų pasirodyti ir gyvenimo spalvas pradedančiam pažinti jaunuoliui. Rodos, rašoma apie suaugusius, savo vaikų susilaukusius žmones, tačiau matyti, kaip per dešimtis metų jie  visai nepasikeičia – išlieka tebetrokštantys naujų patirčių, jaunatviškos aistros, naujų prisilietimų, idealių santykių ir todėl labai dažnai skaudžiai nudega („Tačiau netrukus būdavo vėl tas pats – tik du kūnai kambaryje, tariantys įprastas frazes, apsupti įprastų baldų, žvelgiantys į įprastas gatves ir dienas (…) tas pats lengvas nuovargis klausantis tų pačių meilikavimų“). Greičiausiai viena iš romano žinučių ir yra ta, kad idealių santykių nėra. Tiesiog reikia nuolat beprotiškai dirbti, kad kuo ilgiau neblėstų pradžioje įsižiebusi ugnelė. Dažniausiai reikia kiek įmanoma atsisakyti savanaudiškų poreikių, antraip spontaniškai sukurtos santuokos byra, o vaikai su jų išdraskyta vaikyste bei neaiškių atspalvių prisiminimai telieka vienintelėmis to nuotrupomis.

Knyga intriguoja ir meilės scenomis. Tačiau reikia paminėti, kad vyro ir moters kūnišką artumą Grondahl vaizduoja ypač subtiliai, be jokio gašlumo. Scenos nešokiruoja, priešingai – jos jausmingos, savotiškai užburiančios, visad atspindinčios vidines veikėjų audras. Pasakotojas visad siekia atskleisti, kokie jausmai (tikrumo arba netiktumo) veikėją užklumpa išblėsus ekstazei. Drąsiai iškeliamos aistros be meilės ir meilėje pamažu blėstančios aistros problemos.

Romanas „Luka“ yra kokybiškas kūrinys iš vieno intelektualiausių ir atviriausių šių dienų rašytojų, kurio, norisi tikėti, visas knygas kažkada bus galima perskaityti lietuviškai. Istorija, iki gelmių persmelkta psichologiškumo, kažkokio brandumo ir ramumo, tačiau taip pat kupina kasdieniškos problematikos ir pamąstymų. Tokių taiklių, kad kartais net nepatogu, jog Grondahl štai ima ir ištraukia juos iš, rodos, giliausių ir saugiausių skaitytojo minties kertelių.

Simona Vaivilavičiūtė

, , , , , , , ,