Daniel Gottlieb, Laiškai Semui

January 8, 2014
Kategorija: Knygos
0 959 0
Daniel Gottlieb, Laiškai Semui

Knyga, krurią norėčiau aptarti bei rekomenduoti yra Daniel Gottlieb knyga Laiškai Semui (angl. Letters to Sam). Ji priklauso epistoliniam žanrui, yra sudaryta vien iš laiškų (išskyrus prologą ir epilogą). Čia nėra siužeto ar nuoseklios, ilgos istorijos. Trumpos istorijos pasirodo tik kartais ir jos turi aiškią paskirtį – iliustruoti autoriaus teigiamas mintis. Ši knyga nėra meninis kūrinys, t. y. visa, apie ką rašoma, nėra išgalvota. Tai tikri psichologo ir šeimos terapeuto laiškai autizmu sergančiam anūkui. Juose senelis anūkui pasakoja apie gyvenimą: apie šeimą ir santykius juose, ligą, žmogaus silpnumą, lytiškumą, ką reiški būti vyru, o svarbiausia – ką reiškia būti žmogumi apskritai. Tai dvasinė ir apmąstymų literatūra, dažniausiai iliustruojama realiais nutikimais. Pats laiškų autorius, Danielis Gotlybas yra žmogus, prieš daugelį metų patekęs į avariją, kurios metu patyrė stiprią traumą ir dėl to buvo paralyžiuotas žemiau kaklo srities. Būtent šios detalės pateikiamos ir knygos aprašyme, tad nesunku nuspėti, kad turinys gali būti jautrus. Šį įspūdį stiprina ir faktas, kad, kaip minėta, istorija nėra išgalvota. Žinoma, yra puiku, jei autorius turi talentą sukurti istoriją ir manipuliuoti žodžiais bei jų struktūromis taip, kad privertų skaitytoją patikėti. Vis tik, skaitant tokias knygas kaip Laiškai Semui, kyla stipresnis „saugumo“ jausmas, kad kaip skaitytojas neliksi apgautas. Tokių knygų poveikis dažniausiai yra gilus.

Laiškai Semui yra viena iš tų knygų, kurioje apstu „auksinių minčių“. Tokias žmonės mėgsta perkelti į užrašų knygutes, sąsiuvinius ar skelbia socialiniuose tinkluose – kokiuose, kaip ir kodėl turbūt neverta nė užsiminti. Štai viena draugė, rekomendavusi perskaityti ją, dėl šios priežasties ir įsigijo Laiškus Semui. Tai nėra knyga, kurią perskaičius paprasta padėti atgal į bibliotekos lentyną ir pamiršti. Prie jos norisi grįžti vėl ir vėl, dar sykį permąstyti turinį. Tiesa, iškart verta paminėti, kad tai nėra banalus ir sentimentalus kratinys, kokių šiandienėje kultūroje atsiranda vis daugiau ir daugiau. Viso labo daugelis pasebėjo, kad šiandien dvasinė literatūra tampa vis nykesnė ir netikra. Vienas populiariausių būdų – prisirankioti minčių iš kitų dvasinių šaltinių – Biblijos, Korano, vedų, kitų panašių kūrinių, taip pat psichologų minčių – ir iš viso to išvirti labai patrauklų įspūdį keliantį šiupinį. Tokiam manipuliavimui nepritariu dėl kelių labai paprastų, manau, daugeliui aiškių priežasčių. Pirmas ir žalingiausiausias tokio „metodo“ padarinys – minėtai surogatinei literatūrai „sukurti“ atrinktos idėjos, eilutės ar tekstai, dažnai „išplėšiami“ iš realaus konteksto jį paliekant skaitytojo nežinioje. Tai daryti rizikinga, nes tokios fragmentiškai panaudojamos tekstų nuotrupos tarsi įvykus cheminei reakcijai gali visiškai „pakeisti spalvą“, t. y. netekti realios reikšmės. Skaitytojo sąmonę dažnai pasiekia visiškai ne tai, ką iš tiesų norėta pasakyti. Antra, toks manipuliavimas tarsi nutrina ribą tarp skirtingų dvasinių šaltinių ar autorių, lyg nesvarbu, kas kaip vadinasi, ar kas ką pasakė, nes visi vis tiek kalbėjo apie viena ir omeny turėjo tą patį. Tiesa, ši mintis nėra visiškai klaidinga, nes skirtingose religijose, filosofijose ar psichologijos teorijose pasitaiko tapačių idėjų – tai žino kiekvienas. Tačiau kada skirtumai, kartais esminiai, suniveliuojami, be abejonės padaromas nuostolis. Tokių infantilių apraiškų nėra psichologo ir mylinčio senelio knygoje nėra. Iš skirtingų šaltinių panaudotos mintys ir istorijos išlaiko kontekstą ir pirminę reikšmę, kuri neiškraipoma.

Kitas, galbūt vienas svarbiausių bruožų, skiriantis šią knygą nuo kitų panašaus pobūdžio skaitinių, kuriose mėginama svarstyti ir gilintis į universalius, daugeliui rūpimus kalusimus – paprastas kalbėjimas ir tai, kad visa, apie ką kalbama, paremta patirtimi. Galbūt dar ne vienam paprastas kalbėjimo būdas asocijuojasi su lygiai tokiu pačiu, t. y. primityviu turiniu, ypač kada kalbama apie filosofinio ir psichologinio pobūdžio knygas. Tačiau girdėję apie biblioterapiją turbūt gerai numano, kuo ypatingas paprastas kalbėjimas. Vienas iš kriterijų taikant šią terapiją ir atrenkant, kokia knyga ar knygos turėtų būti skiriamos pacientui, yra žodinės raiškos paprastumas. Pastebėta, kad tokio kalbėjimo pobūdžio poveikis yra gilus ir stiprus, gerokai veiksmingesnis, nei knygų, kurias skaityti sudėtinga. Kitas atvejis, iliuostruojantis paprasto kalbėjimo veiksmingumą – norvegų psicholo ir pedagogo Nilso Magnaro Grendstado sugalvotas metodas. Jo esmė skamba taip: pacientas savo problemas psichologui turi papasakoti kuo paprastesniais žodžiais; turi kalbėti taip, kad suprastų penekrių metų ar jaunesnis vaikas. Psichologas pastebėjo, kad šis metodas yra veiksmingas ir jį taikant paciento viduje įvyksta giluminių pokyčių. Tačiau ir be minėtų argumentų turbūt ne vienas yra pastebėjęs ir supratęs nesudėtingo kalbėjimo pranašumus. Neabejoju, kad Laiškai Semui yra labai paveiki knyga ir sėkmingai gali būti taikoma padedant pacientams.

Užsiminta ir apie dar vieną mano nuomone labai svarbų aspektą – gyvenimo pamokos ir idėjos, kurias išsako autorius, kilo iš jo paties patirties. Galbūt šis faktas pasirodė svarbus dėl to, kad knygoje pateikiami patarimai, pamokymai atrodo kur kas vertingesni ir patikimesni, nes pagrindžiami realiai vykusiomis, dažnai jautriomis istorijomis. Keisčiausia tai, kad tikros istorijos, jei tik yra tinkamai pateikiamos, pasirodo stipresnės ir gražesnės, nei sukurtos. Kaip ir išmintis, kurią palieka patirtis, o ne „apmąstymai“ kavinėje su bohemomis, rankoje laikant taurę vyno ar cigaretę. Ypač sužavėjo autoriaus savybė išvengti patoso ir didaktikos – visi žino, kad pamokymai ir patarimai, ištarti pamokslingu balsu, dažniausiai lieka visiškai neveiksmingi. Apskritai, ši knyga padėjo iš naujo atrasti, ką iš tiesų reiškia pamokymas. Turbūt nedaugelis pamena, kad pirmiausia tai remiasi nuoširdumu ir drąsa prisipažinti, kad esi silpnas. Būtent taip daro laiškų autorius.

Ši knyga turėtų būti artima ir įdomi daugeliui. Tą patvirtina ir faktas, kad Laiškai Semui yra bestseleris. Be abejo, šis žodis kai kuriuos (neretai ir mane) baugina, tačiau ankstesnių pastraipų turinys turėtų leisti suprasti, kad skaitinys šiuo atveju nėra bulvarinis. Kodėl knyga yra ar gali tapti artima turbūt labiausiai lemia tai, kad autorius, nesistengdamas išrasti dviračio, tiesiog primena tai, ką viso labo daugelis seniai žino. Be abejo, tokie „priminimai“ ne visada palieka teigiamą įspūdį. Gražūs žodžiai apie šeimą, tėvus, meilę, tikėjimą, vyriškumą, lytiškumą, ligą, laikyseną sunkiomis akimirkomis šiandien itin mėgstami ir galbūt dėl to įgavę nykų pavidalą. Dažnai apie tai mėginama nerangiai mąstyti ir kalbėti populiariojoj kultūroj, pradedant knygomis ir baigiant muzikos atlikėjais. Turbūt ne be reikalo jiems dažnai metamas kaltinimas, jog minėtos vertybės yra nuvalkiojamos arba iškraipomos. Manau, Danielis Gotlybas turi talentą ir drąsos įvardyti ir priminti, kas yra gera, kaip vertėtų reaguoti į tam tikrus reiškinius. Paprastais, tuo pačiu labai įtaigiais žodžis jis kalba apie tai, kaip turėtų būti suvoktas tikras vyriškumas, kuris pirmiausia prasisdeda nuo to, jog išdrįsti pripažinti savo silpnumą ir kad kitas tau reikalingas; be abejo, fizinė jėga čia nevaidina pagrindinio vaidmens. Tačiau svarbiausia mintis – būti tikru vyru ir žmogumi negali trukdyti net liga. Šią idėją galima laikyti knygos ašimi: nepaisant žmogaus trapumo, sudėtingų situacijų, tokių kaip paralyžius ar įgimta liga, nieks tavęs neišvaduoja iš pareigos ir niekas neatima galimybės būti žmogumi. Girdėjau, kad šalyse, kur paplitusi arabų kultūra, kitaip nei vakarietiškuose kraštuose vengiamas vartoti deminutyvus kalbant su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes per daug gerbiamas jų orumas, amžius, išmintis. Žmogaus neskubama „nurašyti“. Taip ir knygoje – liga ar kita bėda negali tapti pasiteisinimu elgtis mažiau žmogiškai, ypač tol, kol gebi sąmoningai mąstyti. Gyvas to pavyzdis – pats laiškų autorius.

nenumeruojant

Papildoma informacija: Autoriaus vardas ir pavardė, bei kūrinio pavadinimas versti iš anglų kalbos.

, , , , , , ,