Mugė knyguolė

March 4, 2014
Kategorija: Knygos
0 1328 0
Mugė knyguolė

Įdomu, kaip apie Knygų mugę rašysiantiems žurnalistams seksis išvengti kliše tapusio žodžio „šurmuliavo“? – pamaniau vos patekusi į Litexpo.

Po savaitės peržvelgiau tekstus apie Knygų mugę ir padariau išvadą, jog visai neblogai: lietuvių kalba gausi tokių frazių, kaip grūstis, spūstis, sausakimšas, stumdytis alkūnėmis ir t.t. Įdomu, ar tai pasako ką nors apie lietuvių mentalitetą. Gal taip mėgstame didelius žmonių susibūrimus, kad išradome daug žodžių jiems apibūdinti? O gal taip nemėgstame, kad ieškome vis naujų žodžių ant jų burnoti? Arba gal grūstims jaučiame tokius dvejopus jausmus kaip ir knygų mugei: smagu, juk visi čia eina, bet taip nemalonu, juk visi čia eina!

Manęs grūstis neerzina, jei žmonės efektyviai (=neprisiliesdami) juda, o ne trankosi vienas į kitą ir prasilenkdami užgriūna visu kūnu. Tarp kitko, pastebėjau, kad mugėje žmonės juda tuo efektyviau, kuo mažiau būnu išgėrusi dieną prieš tai. O dar sako, kad pasaulis nesisuka aplink mane!

Taigi: keli pastebėjimai apie Knygų mugę su dialogais, sentimentalumais ir paspėliojimais, Kodėl Taip, O Ne Anaip.

K. Sabaliauskaitė

Ilgame koridoriuje tarp dviejų barikadų – „Alma litera“ ir „Baltų lankų“ leidyklų stendų – prieinu prie pastarojo ir išgirstu:

- Turit Sabaliauskaitę?

- (atodūsis) Kurią?

- Paskutinę.

- Tuoj atnešiu.

Pardavėjas išeina atnešti, o tuo metu ateina dar vienas pirkėjas:

- Jie čia turi Sabaliauskaitę?

- Turi, neša.

Pardavėjas grįžta rankose nešdamas dėžę Sabaliauskaitės. Pirmasis pirkėjas pavarto, pakilnoja rankose knygą (sunki) ir sako:

- Žinot, ką? Duokit man dvi.

Antrasis irgi neatsilieka:

- Man irgi dvi.

Aš stoviu viduryje tarp jų ir suprantu, kad situacija reikalauja ir man įsigyti bent vieną, bet tuomet tesukau pirmąjį ratą po prekystalius, o sukant pirmąjį ratą dar nevalia nieko pirkti (liaudies išmintis sako), todėl pasišalinau.

Šiaip K. Sabaliauskaitės vietą mugėje buvo galima nustatyti pagal eiles: jei pamatai pakankamai toli nusidriekusią eilę, gali tikėtis, kad jos gale, kaip traukinuko garvežys, bus K. Sabaliauskaitė (arba A. Tapinas). Girdėjau, kad per Knygų mugę buvo išparduotas visas „Silva Rerum III“ tiražas, kas jau savaime yra smagu. Vien pati idėja, kad pas mus esama kultinių rašytojų, kurių gerbėjai nesibodi stovėti ilgiausiose eilėse dėl autografo (ir ne vien todėl, kad mėgsta stovėti eilėse), mane džiugiai nuteikia.

Sprendimai

Jei kas nors padarytų kompiuterinį žaidimą „Knygų mugė“, jame turėtų būti daug kliūčių, kurių įveikinėjimas turėtų neatitraukti tavo minčių nuo svarbių sprendimų nepamirštant ir savo finansinės situacijos. Tas žaidimas būtų išbandymas:

  • reakcijos: naviguoti tarp žmonių, neužstrigti spūstyse, sugebėti pasidėti paltą į rūbinę;
  • atminties – prisiminti, kurios knygos patiko ir prie kurio stendo jos yra;
  • kombinatorikos: „Aha, šita kainuoja 40 Lt, jei nusipirksiu ją, man dar liks 30 Lt ir galėsiu nusipirkti Eliotą, bet nebeužteks „Girių karaliui“. Jei neperku tos po 40 Lt, galėsiu nusipirkti tą prancūzišką, Eliotą, „Girių karalių“ ir dar lik 20 Lt. Pala, ar mačiau ką nors man patikančio už 20 Lt?..“;
  • gebėjimo apsispręsti: „Ką daryti?! Gal paskambinsiu pasitarti. Alio, labas, klausyk, negaliu apsispręsti: ar man reikia knygos už 90 Lt apie reliatyvumo teoriją? Žinai, gerai sakai, gal ir nereikia“.

Iš nuogirdų supratau, kad esu ne viena tokia:

- Klausyk, ar apsimoka pirkti knygą angliškai, kurios trečdalį aš jau esu perskaičiusi lietuviškai?

Nuo nevilties dėl sprendimų naštos mane išgelbėjo banalus, bet efektyvus psichologinis triukas: nusprendžiau pirkti tik tas knygas, kurios mane įkvepia (arba manau, kad įkvėps). Žinau, kad sąvoka „knygos, kurios įkvepia“ yra labai jau neapibrėžta, bet kaip darbinis konceptas puikiai suveikė.

Tokių dilemų išvengė tie, kurie ėjo į knygų mugę susidarę įsigytinų knygų ir lankytinų renginių sąrašą. feisbuke mačiau, kad tokių buvo ne vienas, ir manau, kad tai puikus ir civilizuotas būdas įsigyti knygų ir pažiūrėti įdomių renginių, bet taip prarandamas dar vienas malonus tokių mugių aspektas: medžioklė.

Knygų medžioklė

Mugėje smagu susitikti bičiulius knygų mylėtojus / medžiotojus (keista analogija) ir palyginti grobį.

- Parodyk, ką nusipirkai! Ooo, kur radai šitą?

- Senų knygų stende, paskutinę paėmiau.

- Šūdas! O kur tas stendas? Nueisiu patikrinti dėl visa ko.

- 3 salėj, ten į dešinę. O parodyk, ką tu turi! Geras, kas čia?

- Nežinau šito autoriaus, bet parekomendavo vienas žmogus, kurio literatūriniu skoniu labai pasitikiu. Pavartyk, jei nori. Iš anotacijos atrodo nekaip, bet atsiverčiau atsitiktinį puslapį paskaityti ir patiko stilius.

- Aha… Nu aišku. Paskolinsi, jei pasirodys, kad gera?

- Laisvai.

Taip pat malonu stenduose aptikti knygas, kurias kadaise jau esu skaičiusi (arba turiu) ir kurių jau nebėra knygynuose. Pamačiusi tokias knygas kažkodėl prieinu jų palaikyti rankose, o dar maloniau, jei stendo darbuotojas, pamatęs mane žiūrinėjant tą knygą, pasako:

- Šita labai gera.

- Taaiip, žinau, – atsakau svajingai ir žiūriu į tą knygą kaip į kokį paauglystės laikų mylimąjį, kurį nuo manęs atskyrė, pavyzdžiui, atstumas, o ne bjaurus charakteris ar jaunatviški kaprizai.

Kaip žiūrėti globėjiškai

Iš mugės išėjau pavargusi ir alkana, nes eilės prie valgyklos, restorano ir netgi kavos aparato atėmė jėgas. Džiaugiausi laimikiu (4 knygos) ir guodžiausi mintimi, kad tokios spūstys susidaro prie knygų, o ne prie tokių niekingų dalykų kaip drabužiai ar kvepalai.

Santykis su knyga beveik visuomet yra asmeniškas – net ir kalbėdamas su tais, kurių literatūriniu skoniu pasitiki, nejučia formuoji mažą knygų bendriją, sektą su priėmimo ritualais ir šventaisiais tekstais. Gal todėl Knygų mugė, gausėjantys kavinių-knygynų hibridai ir kiti knygas „desakralizuojantys“ dariniai sykiu ir džiugina, ir neramina. Tariesi žinąs, kad tavo santykis su knyga toks autentiškas, jog jo nesugriaus niekas, bet visai be reikalo imi nerimauti dėl tų, kurie kavinėse-knygynuose sėdi su kompiuteriais, o į Knygų mugę ateina pasižmonėti, užuot pasiknyginėję.

Mugėje šį nerimą atkartoja ir padaugina minios panašių į tave. Jie meiliai glosto skaitytas knygas, įtariai varto naujas, o prasilenkdami tave nužvelgia iš aukšto ir kiek globėjiškai. Tu irgi į juos dėbteli įtariai (tikriausiai tai vienintelė proga metuose, kai jie apsimeta skaitantys!), bet juk mugėje svarbiausia ne žvilgsniai, balsai ar vaizdai, o tekstai, tekstai, tekstai.

grafomanija.com

, , , , , ,