Truputis emigracijos kiekvieno istorijoje…

November 29, 2013
Kategorija: Kita
0 1025 0
Truputis emigracijos kiekvieno istorijoje…

Nors lietuvių tauta  vis dar gali pasigirti viena didžiausių emigracijos spartų, matyt, daug kas pastebėjo, jog ši bėgimo iš gimtosios žemės banga šiek tiek atslūgo. Ne tik atslūgo, bet ir pastebima vis daugiau lietuvių, kurie ilgesio vedini grįžta į tėvynę ne tik paviešėti, bet, parsivežę dažnai jau ir kitakalbius vaikus, bando iš naujo čia įleisti šaknis. Kodėl tai vyksta? Argi pakankamai ryškus susidorojimas su krize Lietuvai gražina patrauklumą? O gal tiesiog į lietuvio sąmonę pagaliau ateina suvokimas, kad maža teliko šalių, kur imigrantas dar vis sutinkamas išskėstom rankom, kad niekur nėra lengva, o svetimumo jausmo nekompensuoja net už lietuvišką didesnė alga? Matyt visi šie dalykai turėjo įtakos kiek pakitusiai situacijai, tačiau tikrai per anksti džiūgauti, kad Lietuvoje žmonių dėl to visiškai sustos mažėti.  Visad bus tokių, kurie teigs, kad palikti šalį, kuri nemyli savo žmogaus, nesunku, kad kitur net valytojai gauna padoriai, kai lietuviškos algos tik pasišaipymas… Atsiras ir tokių, kurie teigs, jog bėgantys elgiasi savanaudiškai, nes iš valstybės kažko tik laukia, bet nieko neduoda. Bus tokių, kurie teigs, jog svečioje šalyje pagaliau jaučiasi žmonėmis, džiaugiasi, kad šeimas sukūrė būtent čia ir būtent Londonas, Čikaga, Berlynas, Oslas tapo tikraisiais namais. Jiems priešins tie,  kurie šventai tiki, jog gyventi galima ir Lietuvoje, tik reikia pagaliau atsisakyti nuolat prisiimamo aukos vaidmens.  Na, ir visi šie kontrastingų požiūrių žmonės bus teisūs, nei vieno nuomonė nebus bevertė. Niekas gyvenime neįvyksta be priežasties, o ir emigruojama juk ne vien dėl pinigų. Apstu tokių, kurie emigruoja, nes trokšta atrasti naują pradžią, meilės emigrantų šiais laikais taip pat gausybė.

 Matyt, šiandien tiesesnės tiesos už esamą atrasti nepavyks. To ir nesiekiame, tiesiog siūlome susipažinti su keliomis skirtingomis ir visai neutraliomis istorijomis. Galbūt kažkam tai padės užgesinti begalinį norą bėgti iš savo šalies, kitiems gal tik palengvins apsisprendimą. Kažkas galbūt vienoje iš istorijų atpažins save, o kažkas tik perskaitys ir laimingai keliaus krapštytis savo kasdieniuose darbuose, visiškai neapsikrovęs galvelės nereikalingais dalykais.

„Į Londoną atvykau 2001m. būdamas 23m. Tada dar nebuvo labai lengva čia patekti. Vykti čia tikrai nenorėjau, nes Lietuvoje jau turėjau žmoną ir vos vienerių dukrelę. Subankrutavus įmonei, kurioje tiesiog sargaudavau, likau be darbo. Žmona nedirbo, nes būdavo namie su vaiku. Tėvai gyveno kaime, todėl kiek  įmanoma paremdavo maisto produktais, bet situacija, galit įsivaizduot, buvo nepavydėtina. Kai draugas pasiūlė važiuoti į Londoną sezoniniam darbui, net nesudvejojau – vien dėl galimybės išlaikyti šeimą. Na ir štai, čia esu jau dvylika metų. Savo vaiką visus tuos metus rėmiau, šeimą pastačiau ant kojų. Tiesa, turiu omeny – finansiškai, nes su žmona išsiskyrėme. Žinot, kai kažko trūksta, visi tampam pikti, nepatenkinti, kaltinam vieni kitus… Kažkada trūko pinigų, paskui pinigų atsirado, bet jau trūko artumo, meilės. Negaliu sakyti, kad čia vien emigracija kažkam pakenkė. Juk esam suaugę žmonės, sprendimus abu priėmėme. Šiandien dažnai pagalvoju, kodėl niekur nesimokiau, kodėl praradęs darbą Lietuvoje iškart rinkausi lengviausią kelią… Bet negi dabar graušiesi? Gyvenu čia ir, manau, gyvensiu. Lietuvoje, matyt, jau nebesugebėčiau prisitaikyt. Ir ten viskas labai kitaip, ir manyje senojo manęs nedaug. „ Tomas V.

Buvau psichologijos specialybės trečio kurso studentė, kai į Vokietiją pusmečiui išvykau pagal mainų programą. Iškart pamilau šią šalį ir sau pažadėjau, kad Berlynas kažkada taps mano namais. Niekada nepykau, kad pasaulyje nyksta sienos, kad  viskas tampa kosmopolitiška, nes man visad atrodė, kad visi esame viena didelė šeima. Berlyne susipažinau su savo būsimu vyru, vokiečiu, kuris tame pačiame universitete studijavo sociologiją. Greitai pamilome vienas kitą, todėl suprantama, kad grįžusi į Lietuvą pabaigti bakalauro studijų visada jaučiausi dalį širdies palikusi Berlyne.  Šiemet jau baigiu reklamos psichologijos magistro studijas savo mylimame Berlyne. Su mylimuoju gyvename kartu, birželį planuojame vestuves. Esu labai laiminga. Lietuvos tikrai neišsižadėsiu, myliu savo šalį, o mano būsimi vaikai vasaras tikrai leis pas senelius Molėtų rajone. Tiesiog esu iš tų žmonių, kuriems namai yra ten, kur širdis…“  Aistė N.

„ Dar mokykloje rezgiau planus, kaip bėgsiu į kitą pasaulio kraštą.  Kai baigiau vidurinę, buvo 1998m. Išvažiuoti į vakarų valstybes tais laikais buvo labai sunku, tačiau šventai tikėjau, kad man pavyks. Buvau pavargęs nuo nepritekliaus, kurį mano šeima kentė visa dešimtmetį  po Nepriklausomybės atkūrimo. Pykau ant Lietuvos, kad ji taip nemyli žmonių, kurie kovojo už jos laisvę. Tiesa, žinau, kad jaunas idealistinis protas nevisada mąsto teisingai, todėl neneigiu, kad ir man trūko tik kantrybės. Tačiau tuo metu tenorėjau kitokio gyvenimo.  Išvykau į JAV .  Esu be galo dėkingas tėvams, kurie nežiūrėjo į mane kaip į kvailį, tikėjo manimi ir pasiskolino didelę sumą pinigų mano pradžiai svetimame pasaulyje.  Atvykęs neturėjau nieko, miegojau vieno ruselio garaže ant išmesto čiužinio. Net kalbos nemokėjau. Turėjau nemažai padirbėti ir visko praeiti, kol atsistojau ant kojų, gražinau tėvams skolas ir pamažu gavau tai, apie ką svajojau. Šiemet sueis penkiolika metų, kai gyvenu JAV. Turiu šeimą, gerą darbą, jaukius naumus, kelis automobilius. Moku visus mokesčius, esu teisėtas Amerikos pilietis, tiesa, daug vargelio reikėjo išvargti, kad tai pasiekčiau. Bet esu laimingas. Nemanau, kad kada grįšiu į Lietuvą. Mano namuose visada skamba lietuvių kalba ir visada skambės – mano žmona klaipėdietė.  Tikiu, kad ir Lietuvoje įmanoma gyventi, bet jau per daug giliai amerikoniška kultūra manyje įsišaknijusi. Labai norėčiau savo senus tėvukus čia atsivežti. Čia pensininkams užtikrinama laiminga senatvė, daugybė socialinių lengvatų, gyvena jie tvarkinguose saugomuose kvartaluose… Kraupu darosi paskaičius lietuviškus portalus, kaip dažnai skriaudžiami, apvagiami arba visai nepritekliuje paliekami vienkiemiuose gyvenantys senukai…”  Nerijus

Į Dubliną su vyru ir dviem vaikais atvykome 2007m. Turėjome čia giminių. Lietuvoje dirbau kirpėja, todėl tikėjau, kad su savo specialybe galėčiau įsitvirtinti bet kurioje valstybėje ir uždirbti daugiau pinigų. Mano vyras Lietuvoje dirbo statybininku, todėl apie savo perspektyvas Airijoje per daug nesuko galvos.  Tiesa, būtent statybų bendrovėje vyras ir gavo darbą vos mums nuvykus, tačiau aš turėjau padirbėti ir sandėliuose, ir valytojos duonos teko ragauti, kol galiausiai įsidarbinau kitos lietuvaitės įkurtame grožio salone. Viskas lyg ir sekėsi neblogai, uždirbdavome tiek, kad visiškai pakakdavo nuomai, maistui ir net įvairiomis pramogomis vaikus palepindavome. Tačiau aš niekaip negalėjau nugalėti nuolatinio svetimumo jausmo. Mane slėgė žmonės, kurie apsimetinėdavo, jog nesupranta mano kalbos, nors angliškai kalbėjau puikiai, tiesiog taip visad buvo primenama, kad tu kitoks. Būdavo tokių, kurie visada žvelgdavo kaip į nusikaltėlius, nes kaip tik tuo metu kažkaip atsitiktinai vietiniai lietuviai buvo pagarsėję nešvariais darbeliais. Galiausiai, nebuvo nieko, kas man ten patiktų…Net ir žmonės, atrodo, šypsosi daug, bet nesuprasi, ką jie galvoja. Gamta – pasakiškai graži, tačiau ir ta svetima. Po kelių metų depresijos, nuolatinių burbėjimų tiesiai šviesiai vyrui pasakiau, kad noriu namo, kad nesijaučiu gyvenanti, tik “kalanti pinigą”. Savo vyrą be galo myliu ir esu jam labai dėkinga – jis viską suprato, palaikė mane. Po poros mėnesių mes jau buvome Kaune. Jaučiuosi kalta tik prieš savo vaikus. Kadaise juos dar mažuliukus išplėšiau iš jiems įprastos aplinkos, nuvežiau į svetimą vietą, kur visi bendrauja nesuprantama kalba. Žinoma, maži vaikai imlūs, greit prakalbo angliškai, prisitaikė, susirado draugų ir kai jau pradėjo lankyti vieną iš Dublino pradinių mokyklų, aš juos vėl iš ten išplėšiau ir grąžinau į Lietuvą, kuri jau taip pat buvo tapusi svetima. Net su seneliais reikėjo pažindintis iš naujo. Visada jausiu atsakomybę už šį savo poelgį. Tačiau gyventi noriu čia ir vaikus užauginti noriu tik Lietuvoje,  o kur jie ateityje pakels sparnus – jau jų pačių reikalas. “  Vitalija

, , , , , , , ,
Simona Vaivilavičiūtė

View my other posts