Prisiminti mirusius…ir gyvuosius?

October 31, 2013
Kategorija: Kita
0 1383 1
Prisiminti mirusius…ir gyvuosius?

Minėdami Vėlinių  ir Visų šventųjų dienas, į kapines keliaujame pabūti su išėjusiais.  Tai kelios dienos metuose, kai mirusiesiems greičiausiai skiriama netgi daugiau dėmesio nei šalia esantiems gyviesiems. Vieniems tai tiesiog pareigos atlikimas, viena iš nedaugelio progų per visus metus sutvarkyti kiek užmirštą šeimos kapą, kitiems – išties jautrus rimties ir susikaupimo metas, kada vėl suartėjama su šį  pasaulį palikusiais žmonėmis. Ne veltui vėlų Vėlinių vakarą užklydus į Karmėlavos kapines visada apima keistai pakilus jausmas – atrodo, kad tai ne mirusiųjų poilsio vieta. Priešingai, tūkstančiai tamsoje žaižaruojančių  žiburėlių išsklaido šaltumo pojūtį ir rodos, kad ant kiekvieno kapo nusileidžia po mažą gyvybę.

Visgi  vienas žmogus visai neseniai pasakė, kad džiaugiasi, jog mirusiems pagerbti metuose yra skirtos tik dvi dienos. Juk į kapines nueiti ar tiesiog maldoje prisiminti išėjusius artimuosius galima kasdien, ypač jei tai išties „ateina iš dūšios“ ir nėra tik pasirodymas senoms tetoms ir dėdėms, kad esame geri vaikaičiai ir ant savo močiutės kapo išgalim pasodinti pačias brangiausias gėles… Tas žmogus pridūrė, kad, jei šios dvi dienos mūsų yra atiduodamos mirusiesiems, tai likusios 363 metų dienos griežtai turi būti skiriamos šalia esantiems gyviesiems prisiminti. Čia galima susimąstyti – ką jis turėjo galvoje? O jis ramiai paaiškino, kad nieko labai “blatno” jis nenorėjo pasakyti. Tiesiog reikėtų gyventi taip, kad, atėjus laikui su kažkuo atsisveikinti su visam, nereikėtų žudyti sąžinę graužiančio kirminėlio, jog  paskutinius keturis kartus tam žmogui skambinat, aš nepakėliau ragelio, kad pravažiuodamas pro šalį niekad nestabteldavau, kad visada bandžiau save įtikinti, kad yra kažkas kitas, kuris turi laiko su juo pasikalbėti… Tiesiog reikia prisiminti.

Kelios neseniai nugirstos istorijos apie žmonės, kurie po mirties savo pačių namuose pragulėjo metų metus, kol buvo atsitiktinai atrasti, labai gerai iliustruoja minėto žmogaus mintį. Laiko tarpas, per kurį jų niekas nepasigedo po mirties   greičiausiai yra tiesiogiai proporcingas jų gyvenimą gaubusiai vienatvei. Sunku patikėti ir be galo liūdna, kad visgi taip nutinka.

Hedviga Golik po mirties savo fotelyje praleido 42 metus…

1966-aisiais mirties dieną   kroatų tautybės Hedviga Golik savo bute Zagrebe greičiausiai išsivirė puodelį arbatos, įsijungė seną nespalvotą televizorių ir atsisėdo prieš jį į minkštą fotelį. Būtent taip besėdinti ji buvo atrasta lygiai po 42 metų. Pareigūnai teigė, kad kambarys atrodė tarsi sustabdytoje akimirkoje – kiek  apdulkėjęs,bet tvarkingas. Moters skeletas buvo fotelyje priešais televizorių,o šalia ant stalelio stovėjo arbatos puodelis. Tiesa, kažkas visgi kadaise buvo paskelbęs ją dingusia be žinios, bet tai tik daro šią istoriją dar labiau absurdiška, kadangi velionė buvo rasta bute, kuriame visada gyveno, kai kaimynai visa laiką manė, jog ši išsikrausčiusi.  Galbūt šitaip Hedviga būtų prasėdėjusi dar kokį dešimtmetį, jei ne jos butu susidomėję nuomininkai ir nekilnojamojo turto specialistai. Koks vienišas gali būti žmogus, kad šio išnykimas niekam nesukelia įtarimo? Įdomu, ar gurkšnojančiai arbatą, kurios, beje, taip niekad ir nepabaigė, Hedvigai Golik atėjo į galvą mintis, kokia neįdomi pasauliui ji yra.

Vokietis po mirties savo lovoje pragulėjo 7 metus…

2007m. Eseno mieste esančiame bute buvo aptiktas 57m. vyro lavonas. Tiesa, 57-erių jis buvo 2000-aisiais, kada, kaip manoma, ir numirė. Visus tuos metus vyras pragulėjo lovoje kartu su keliomis monetomis, televizijos programų žurnaliuku ir cigarečių pakeliu. Beje, keista, kaip tame pačiame name įsikūrusių ofisų ir nedidelių firmelių lankytojai bei darbuotojai niekada nepajuto nemalonaus kvapo – nežinai ir galvos neskauda (matyt ir neužuodi). Kaip manoma, vyro būta bedarbio ir vienišo. Nenuostabu, juk nei tėvo, nei senelio, nei draugo niekas nepasigedo, o ir kaimynams pakako nutarimo, kad vyras išsikraustė.

Moteris, kurios buvo pasigesta po aštuonių metų tylos…

Aštuonerius metus niekam neskaudėjo galvos, kad aštuoniasdešimtmetė australė išnyko kaip dūmas. Nepasigedo jos nei pati valstybė, kuri visą laiką dengė jos mokesčius dėl tam tikrų lengvatų, nei artimieji, kurių, kaip paaiškėjo, ši neturėjo. Na, vienintele giminaite galima laikyti jos brolienę, kuri tik 2011-aisiais prisiruošė pranešti policijai, kad daugybę metų iš moters nieko negirdėti.  Pareigūnai neatskleidė, kodėl niekas velione nepasidomėjo anksčiau, tuo tarpu kaimynai vėl lyg susitarę tvirtino, jog manė, kad moteris išsikrausčiusi. Senutės skeletas buvo rastas jos namuose, Sidnėjuje, ant grindų. Apmaudu, kai tokį ilgą amžių nugyvenęs žmogus mirties akivaizdoje yra  priverstas suvokti, kad nieko po savęs nepalieka ir pasaulis nei sekundei nesustoja jo pagedėti. Čia buvo – čia nebėra.

 Galima būtų sakyti, kad šios istorijos kiek kraupokos ir todėl labai tinka net ir šiandien taip įkyriai visur kišamo Helovino tematikai,  tačiau mistikos visgi čia mažai. Tiesiog be galo liūdna, kad kažkur aplink egzistuoja tokia vienatvė. Beje, šios istorijos ne vienintelės ir tikrai galbūt ateity dar ne vienas žmogus taip tyliai išeis anapilin. Nereikia čia net ir jokių moralų, tiesiog šiomis  dienomis gražiai prisiminus mirusiuosius, kitomis likusiomis metų dienomis dar gražiau  galima prisiminti ir gyvuosius. Netaupyti savo bendravimo, palaikyti ryšius bendruomenėje ir  dažniau apsidairyti, ar kokiam lange ne per ilgai neįsižiebia jokia švieselė, ar, priešingai, nekelia įtarimo jau savaitę neišjungiamo televizoriaus blykstės. Ir šiaip, tiesiog kartu būnant geriau nei po vieną.

Parengta pagal Grace Murano straipsnį 9 People Who Were Found Dead…Years After Their Deaths

, , , ,
Simona Vaivilavičiūtė

View my other posts